Didžioji miegapelė

Visuomeninė gamtosaugos organizacija Lietuvos gamtos fondas savo simboliu pasirinko didžiąją miegapelę (Glis glis L.) – Lietuvoje retą, saugomą, dėl ypatingo gyvenimo būdo nedaugelio matytą ir labai mielą žinduolį. Ši miegapelė pasirinkta neatsitiktinai. Rūšis laikoma visaverčio lapuočių ar mišraus miško indikatoriumi, simbolizuoja nepažeistą ekologinę pusiausvyrą, gausią biologinę įvairovę ir subalansuotą gamtos išteklių naudojimą – pagrindines sritis, kuriose aktualias gamtosaugos problemas sprendžia LGF.

Išvaizda ir ypatybės

Didžioji miegapelė yra didžiausia iš visų pasaulyje gyvenančių 28 rūšių miegapelių. Kūno ilgis siekia 13-18 cm, uodegos – 12-15 cm, sveria 70-120 g. Jauniklių kailiukas pilkas, suaugusių – pilkas su rusvu atspalviu. Kūno apačia šviesi. Akis juosia tamsesnių plaukų žiedas. Dėl ilgos pūkuotos uodegos miegapelė truputį primena mažą voveraitę. Tai naktinis medžiuose gyvenantis žinduolis, prisitaikęs matyti prieblandoje ir vikriai laipioti šakomis, įmingantis daugiau nei pusei metų žiemos miegu ir galintis gyventi 7-8 metus.

Paplitimas

Didžioji miegapelė paplitusi didelėje Europos dalyje, kai kuriose pietvakarių Azijos šalyse.

Lietuva yra šiauriniame didžiosios miegapelės arealo pakraštyje. Mūsų ir kaimyninėse šalyse šis žinduolis retas ir saugomas. Piečiau didžioji miegapelė yra įprasta ir dažna rūšis, kai kur net daro žalą vaismedžių sodams ir miškininkystės ūkiui.

Šiuo metu Lietuvoje žinoma dešimt didžiosios miegapelės radimviečių. Dauguma jų yra šalia Nemuno, Neries, ar į juos įtekančių upių. Šios miegapelių gyvenamos vietos surastos palyginti neseniai, 1990-2008 metų laikotarpiu. Prieš tai, nuo 1936 m., buvo žinomos dvi radimvietės, bet jose didžiosios miegapelės jau išnykusios.

Buveinės

Lietuvoje didžiosios miegapelės gyvena brandžiuose mišriuose ir lapuočių miškuose su ąžuolais, liepomis ir gausiu lazdynų traku. Likusioje arealo dalyje šiai rūšiai labai svarbūs bukų, bukų-ąžuolų miškai.

Mityba

Didžiųjų miegapelių mityba keičiasi sezoniškai. Pavasarį, kai sunku surasti maistingesnio ėdesio, ėda pumpurus, lapus, žiedus, žievę, vabzdžius, paukščių kiaušinius ar jauniklius. Vasarą ir rudenį pagrindinis maistas – medžių ir krūmų vaisiai.

Lietuvoje svarbiausi miegapelių mitybai yra ąžuolų gilės ir lazdynų riešutai, o didžiojoje arealo dalyje – bukų riešutėliai. Šie labai kaloringi vaisiai dera antroje vasaros pusėje ir rudenį, miegapelėms itin svarbiu metu, kai auginami jaunikliai ir kaupiamos poodinės riebalų atsargos prieš žiemos miegą.

Miegapelių išgliaudėti riešutai. Rodyklėmis pažymėtos dantų žymės (V. Šiožinytės nuotr.)

Aktyvumas, dauginimasis ir žiemojimas

Kadangi tai naktiniai žinduoliai, miegapelės aktyvios naktį, o dieną dažniausiai praleidžia drevėse, inkiluose ir kitose slėptuvėse, kur iš žalių medžio lapų ar iš paukščių lizdų medžiagos pasidaro pusiau atvirus lizdus. Juose atveda 4-8 jauniklius. Tačiau ne kasmet. Dauginimasis priklauso nuo svarbiausių mitybinių augalų – bukų, ąžuolų, lazdynų – derėjimo. Ar augalai derės, miegapelės sužino pavasarį paragavusios pumpurų. Prasto derliaus metais jos visai nesidaugina arba dauginasi mažiau populiacijos individų.

Lietuvoje didžiosios miegapelės užmiega rugsėjo pabaigoje, spalio mėnesį. Žiemoja įsirausiusios žemėje, po medžių šaknimis. Miego metu kūno temperatūra kinta priklausomai nuo aplinkos temperatūros, kvėpavimas sulėtėja, iki pabudimo antroje gegužės pusėje miegapelės netenka maždaug trečdalio svorio.

 
Taip susisukusios didžiosios miegapelės įminga žiemojimo vietose (R. Juškaičio nuotr.)

 

 

 Kas čia mane fotografuoja? (V. Balkūno nuotr.)

 

Apsaugos būklė

Didžioji miegapelė įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, 2(V) kategoriją, kaip pažeidžiama rūšis, kurios populiacijų skaičius ir individų gausumas jose sparčiai mažėja. Įtraukta į Lietuvoje Ypač saugomų rūšių sąrašą, taip pat į Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos (Berno) konvencijos III priedą (Globojamų faunos rūšių sąrašas).

Didžiajai miegapelei, kaip Lietuvoje ypač saugomai rūšiai, turėtų būti parengtas ir įgyvendintas rūšies apsaugos planas, tačiau jis dar nepradėtas ruošti.

Radimviečių apsaugos būklę sunku vertinti. Beveik visos jos patenka į įvairias saugomas teritorijas, trijose radimvietėse įkurti būtent didžiųjų miegapelių apsaugai skirti draustiniai: Strošiūnų teriologinis, Gastilionių botaninis-zoologinis ir Semeniukų zoologinis. Bet faktai rodo, kad ir šiose teritorijose vykdomi kirtimai, netgi plyni.

Grėsmės

1. Miškų kirtimas. Šis veiksnys pagrindinis, keliantis grėsmę didžiųjų miegapelių buveinėms. Pagrindinio naudojimo kirtimų metu medynas kertamas plynai arba smarkiai išretinamas, pirmiausiai kertant brandžiausius, tinkamiausius miegapelių slėptuvėms medžius. Dėl retmių miegapelėms tampa sunku iš vieno medžio peršokti į kitą. Ugdymo kirtimų metu dažnai kertamas lazdynų trakas, labai svarbus miegapelių mitybai.

Miško darbai gali trikdyti miegapeles jauniklių auginimo metu, būti tiesiogine jauniklių žuvimo priežastimi. Žiemą miegapelės gali žūti dėl sunkiasvorės miško kirtimo technikos, kadangi žiemoja negiliai, vidutiniškai 30 cm gylyje.

2. Izoliacijos faktoriai. Tinkamų buveinių fragmentacija dėl miškų kirtimo, kelių tiesimo apsunkina arba visai sustabdo didžiųjų miegapelių plitimą, didina izoliuotų gyvūnų pažeidžiamumą, mažina genetinę įvairovę.

3. Plėšrūnai. Aktyviojo sezono metu pagrindiniai plėšrūnai – naktiniai plėšrieji paukščiai, kiaunės, žiemos miego metu – lapės ir šernai.

4. Nepalankios oro sąlygos. Šiuo metu stebimas ekstremalių orų reiškinių (sausros, liūtys, audros ir kt.) dažnėjimas. Tai daro neigiamą įtaką pagrindiniams didžiųjų miegapelių mitybiniams augalams ir lemia ne tokį sėkmingą miegapelių dauginimąsi.

Kitos miegapelių rūšys Lietuvoje

Be didžiosios miegapelės Lietuvoje yra dar trys miegapelių rūšys.

Lazdyninė miegapelė
(R. Juškaičio nuotr.)
Lazdyninė miegapelė (Muscardinus avellanarius). Kai kuriose Europos šalyse šiai rūšiai iškilusi grėsmė, ji įrašyta į Buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (Buveinių) direktyvos IV priedą (Bendrijai svarbios gyvūnų ir augalų rūšys, kurioms reikalinga griežta apsauga), įtraukta į Berno konvencijos III priedą. Tuo tarpu Lietuvoje, šiaurinėje arealo dalyje, lazdyninė miegapelė plačiai paplitusi, beveik visoje šalyje, nors populiacijos ir nėra gausios. Aptinkama mišriuose ir lapuočių medynuose. Iš lapų ir žolių suka rutulio formos lizdus, kurie dažniausiai būna tankiose krūmų ar medžių šakose, inkiluose. Miegapelės kailiukas gelsvai ar oranžiškai rudas, kūno apačia šviesesnė.
 
Miškinė miegapelė
  (R. Juškaičio nuotr.)
Miškinė miegapelė (Dryomys nitedula). Lietuva ir Latvija yra šios miegapelės arealo tolimiausios šiaurvakarinės dalys, todėl miškinė miegapelė čia natūraliai reta, mūsų šalyje įrašyta į raudonąją knygą, 3(R) kategoriją, Buveinių direktyvos IV ir Berno konvencijos III priedus. Žinomos dvi radimvietės Šakių ir Kaišiadorių rajonuose. Miškinės miegapelės kailiukas rudos spalvos su tamsiu poplaukiu, kūno apačia šviesi. Išvaizdos skiriamasis bruožas – nuo ūsų, per akį, iki pat ausies eina tamsių plaukų juosta.
 
Ąžuolinė miegapelė
       (S. Büchner nuotr.)
Ąžuolinė miegapelė (Eliomys quercinus). Šiaurės ir Vidurio Europoje sparčiai nykstanti rūšis, įtraukta į Berno konvencijos III priedą. Lietuvoje laikoma išnykusia, įrašyta į raudonąją knygą, 0(Ex) kategoriją. Žinoma viena radimvietė Varėnos rajone, kur šios miegapelės stebėtos 1957-1959 metais. Ąžuolinė miegapelė, lyginant su kitų rūšių miegapelėmis, dažniau nusileidžia iš medžių ir bėgioja žeme. Mėgsta miškingas vietoves su uolėtu reljefu. Viršutinė kūno dalis rusva, apatinė – balta. Juodų plaukų ruoželis tęsiasi nuo ūsų, aplink akis, skruostu palei apatinį ausies kraštą ir išplatėjęs užsibaigia iškart už ausies. Uodegos galas – juodai baltas.

Naujų didžiosios miegapelės radimviečių paieškos

Vis aptinkamos naujos didžiųjų miegapelių radimvietės ir paslaptingas šių žinduolių gyvenimo būdas leidžia manyti, jog Lietuvoje gali būti ir daugiau jų gyvenamų vietų.

Miegapelių paieškoms iškeliami „varnėniniai“ inkilai su 4,5 cm skersmens landa. Juose didžiosios miegapelės noriai apsigyvena, ypač jei medyne trūksta natūralių drevių. Į inkilą prineša medžio lapų arba panaudoja paukščio lizdo medžiagą ir pasidaro guolį. Sunešti lapai sudžiūsta, paprastai neprarasdami žalios spalvos. Ant guolio kraštų, inkilo kampuose, kartais ant stogelio būna pailgų, 8-12 mm ilgio, 3,5-4,5 mm storio juodų ar tamsios spalvos ekskrementų, kartais ištisomis krūvelėmis. Inkile gali būti ir miegapelių maitinimosi žymių – lazdyno riešutų kevalų ir gilių lukštų. Riešutus didžiosios miegapelės išgliaudo specifiškai – užkabina dantimis ir išlaužia dalį kevalo. Užkabinimo vietoje dažniausiai lieka dantų žymės. Taip išlaužytų riešutų galima rasti ne tik inkiluose, bet ir po lazdynais, senais drevėtais medžiais ar kitose vietose, kur miegapelės maitinasi ar lankosi slėptuvėse.

Lietuvos gamtos fondas kviečia prisidėti prie didžiųjų miegapelių paieškos – pranešti apie pastebėtus gyvūnus ar jų veiklos požymius. Rašykite, nuotraukas siųskite elektroniniu paštu juskaitis@ekoi.lt, rastus miegapelėms būdingai išlaužytus riešutus galite siųsti adresu Algirdo g. 22-3, LT-03218, Vilnius.

Informacijos apie miegapeles šaltinių sąrašą rasite čia.

Visuomeninė gamtosaugos organizacija Lietuvos gamtos fondas savo simboliu pasirinko didžiąją miegapelę (Glis glis L.) – Lietuvoje retą, saugomą, dėl ypatingo gyvenimo būdo nedaugelio matytą ir labai mielą žinduolį. Ši miegapelė pasirinkta neatsitiktinai. Rūšis laikoma visaverčio lapuočių ar mišraus miško indikatoriumi, simbolizuoja nepažeistą ekologinę pusiausvyrą, gausią biologinę įvairovę ir subalansuotą gamtos išteklių naudojimą – pagrindines sritis, kuriose aktualias gamtosaugos problemas sprendžia LGF.

 

Išvaizda ir ypatybės

Didžioji miegapelė yra didžiausia iš visų pasaulyje gyvenančių 28 rūšių miegapelių. Kūno ilgis siekia 13-18 cm, uodegos – 12-15 cm, sveria 70-120 g. Jauniklių kailiukas pilkas, suaugusių – pilkas su rusvu atspalviu. Kūno apačia šviesi. Akis juosia tamsesnių plaukų žiedas. Dėl ilgos pūkuotos uodegos miegapelė truputį primena mažą voveraitę. Tai naktinis medžiuose gyvenantis žinduolis, prisitaikęs matyti prieblandoje ir vikriai laipioti šakomis, įmingantis daugiau nei pusei metų žiemos miegu ir galintis gyventi 7-8 metus.

 

Paplitimas

Didžioji miegapelė paplitusi didelėje Europos dalyje, kai kuriose pietvakarių Azijos šalyse.

Lietuva yra šiauriniame didžiosios miegapelės arealo pakraštyje. Mūsų ir kaimyninėse šalyse šis žinduolis retas ir saugomas. Piečiau didžioji miegapelė yra įprasta ir dažna rūšis, kai kur net daro žalą vaismedžių sodams ir miškininkystės ūkiui.

Šiuo metu Lietuvoje žinoma dešimt didžiosios miegapelės radimviečių. Dauguma jų yra šalia Nemuno, Neries, ar į juos įtekančių upių. Šios miegapelių gyvenamos vietos surastos palyginti neseniai, 1990-2008 metų laikotarpiu. Prieš tai, nuo 1936 m., buvo žinomos dvi radimvietės, bet jose didžiosios miegapelės jau išnykusios.

 

Buveinės

Lietuvoje didžiosios miegapelės gyvena brandžiuose mišriuose ir lapuočių miškuose su ąžuolais, liepomis ir gausiu lazdynų traku. Likusioje arealo dalyje šiai rūšiai labai svarbūs bukų, bukų-ąžuolų miškai.

 

Mityba

Didžiųjų miegapelių mityba keičiasi sezoniškai. Pavasarį, kai sunku surasti maistingesnio ėdesio, ėda pumpurus, lapus, žiedus, žievę, vabzdžius, paukščių kiaušinius ar jauniklius. Vasarą ir rudenį pagrindinis maistas – medžių ir krūmų vaisiai.

Lietuvoje svarbiausi miegapelių mitybai yra ąžuolų gilės ir lazdynų riešutai, o didžiojoje arealo dalyje – bukų riešutėliai. Šie labai kaloringi vaisiai dera antroje vasaros pusėje ir rudenį, miegapelėms itin svarbiu metu, kai auginami jaunikliai ir kaupiamos poodinės riebalų atsargos prieš žiemos miegą.

 

Aktyvumas, dauginimasis ir žiemojimas

Kadangi tai naktiniai žinduoliai, miegapelės aktyvios naktį, o dieną dažniausiai praleidžia drevėse, inkiluose ir kitose slėptuvėse, kur iš žalių medžio lapų ar iš paukščių lizdų medžiagos pasidaro pusiau atvirus lizdus. Juose atveda 4-8 jauniklius. Tačiau ne kasmet. Dauginimasis priklauso nuo svarbiausių mitybinių augalų – bukų, ąžuolų, lazdynų – derėjimo. Ar augalai derės, miegapelės sužino pavasarį paragavusios pumpurų. Prasto derliaus metais jos visai nesidaugina arba dauginasi mažiau populiacijos individų.

Lietuvoje didžiosios miegapelės užmiega rugsėjo pabaigoje, spalio mėnesį. Žiemoja įsirausiusios žemėje, po medžių šaknimis. Miego metu kūno temperatūra kinta priklausomai nuo aplinkos temperatūros, kvėpavimas sulėtėja, iki pabudimo antroje gegužės pusėje miegapelės netenka maždaug trečdalio svorio.

 

Apsaugos būklė

Didžioji miegapelė įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, 2(V) kategoriją, kaip pažeidžiama rūšis, kurios populiacijų skaičius ir individų gausumas jose sparčiai mažėja. Įtraukta į Lietuvoje Ypač saugomų rūšių sąrašą, taip pat į Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos (Berno) konvencijos III priedą (Globojamų faunos rūšių sąrašas).

Didžiajai miegapelei, kaip Lietuvoje ypač saugomai rūšiai, turėtų būti parengtas ir įgyvendintas rūšies apsaugos planas, tačiau jis dar nepradėtas ruošti.

Radimviečių apsaugos būklę sunku vertinti. Beveik visos jos patenka į įvairias saugomas teritorijas, trijose radimvietėse įkurti būtent didžiųjų miegapelių apsaugai skirti draustiniai: Strošiūnų teriologinis, Gastilionių botaninis-zoologinis ir Semeniukų zoologinis. Bet faktai rodo, kad ir šiose teritorijose vykdomi kirtimai, netgi plyni.

 

Grėsmės

1. Miškų kirtimas. Šis veiksnys pagrindinis, keliantis grėsmę didžiųjų miegapelių buveinėms. Pagrindinio naudojimo kirtimų metu medynas kertamas plynai arba smarkiai išretinamas, pirmiausiai kertant brandžiausius, tinkamiausius miegapelių slėptuvėms medžius. Dėl retmių miegapelėms tampa sunku iš vieno medžio peršokti į kitą. Ugdymo kirtimų metu dažnai kertamas lazdynų trakas, labai svarbus miegapelių mitybai.

Miško darbai gali trikdyti miegapeles jauniklių auginimo metu, būti tiesiogine jauniklių žuvimo priežastimi. Žiemą miegapelės gali žūti dėl sunkiasvorės miško kirtimo technikos, kadangi žiemoja negiliai, vidutiniškai 30 cm gylyje.

2. Izoliacijos faktoriai. Tinkamų buveinių fragmentacija dėl miškų kirtimo, kelių tiesimo apsunkina arba visai sustabdo didžiųjų miegapelių plitimą, didina izoliuotų gyvūnų pažeidžiamumą, mažina genetinę įvairovę.

3. Plėšrūnai. Aktyviojo sezono metu pagrindiniai plėšrūnai – naktiniai plėšrieji paukščiai, kiaunės, žiemos miego metu – lapės ir šernai.

  1.  
    1. Nepalankios oro sąlygos. Šiuo metu stebimas ekstremalių orų reiškinių (sausros, liūtys, audros ir kt.) dažnėjimas. Tai daro neigiamą įtaką pagrindiniams didžiųjų miegapelių mitybiniams augalams ir lemia ne tokį sėkmingą miegapelių dauginimąsi.

 

Kitos miegapelių rūšys Lietuvoje

Be didžiosios miegapelės Lietuvoje yra dar trys miegapelių rūšys.

Lazdyninė miegapelė (Muscardinus avellanarius). Kai kuriose Europos šalyse šiai rūšiai iškilusi grėsmė, ji įrašyta į Buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (Buveinių) direktyvos IV priedą (Bendrijai svarbios gyvūnų ir augalų rūšys, kurioms reikalinga griežta apsauga), įtraukta į Berno konvencijos III priedą. Tuo tarpu Lietuvoje, šiaurinėje arealo dalyje, lazdyninė miegapelė plačiai paplitusi, beveik visoje šalyje, nors populiacijos ir nėra gausios. Aptinkama mišriuose ir lapuočių medynuose. Iš lapų ir žolių suka rutulio formos lizdus, kurie dažniausiai būna tankiose krūmų ar medžių šakose, inkiluose. Miegapelės kailiukas gelsvai ar oranžiškai rudas, kūno apačia šviesesnė.

Miškinė miegapelė (Dryomys nitedula). Lietuva ir Latvija yra šios miegapelės arealo tolimiausios šiaurvakarinės dalys, todėl miškinė miegapelė čia natūraliai reta, mūsų šalyje įrašyta į raudonąją knygą, 3(R) kategoriją, Buveinių direktyvos IV ir Berno konvencijos III priedus. Žinomos dvi radimvietės Šakių ir Kaišiadorių rajonuose. Miškinės miegapelės kailiukas rudos spalvos su tamsiu poplaukiu, kūno apačia šviesi. Išvaizdos skiriamasis bruožas – nuo ūsų, per akį, iki pat ausies eina tamsių plaukų juosta.

Ąžuolinė miegapelė (Eliomys quercinus). Šiaurės ir Vidurio Europoje sparčiai nykstanti rūšis, įtraukta į Berno konvencijos III priedą. Lietuvoje laikoma išnykusia, įrašyta į raudonąją knygą, 0(Ex) kategoriją. Žinoma viena radimvietė Varėnos rajone, kur šios miegapelės stebėtos 1957-1959 metais. Ąžuolinė miegapelė, lyginant su kitų rūšių miegapelėmis, dažniau nusileidžia iš medžių ir bėgioja žeme. Mėgsta miškingas vietoves su uolėtu reljefu. Viršutinė kūno dalis rusva, apatinė – balta. Juodų plaukų ruoželis tęsiasi nuo ūsų, aplink akis, skruostu palei apatinį ausies kraštą ir išplatėjęs užsibaigia iškart už ausies. Uodegos galas – juodai baltas.

 

Naujų radimviečių paieškos

Vis aptinkamos naujos didžiųjų miegapelių radimvietės ir paslaptingas šių žinduolių gyvenimo būdas leidžia manyti, jog Lietuvoje gali būti ir daugiau jų gyvenamų vietų.

Miegapelių paieškoms iškeliami „varnėniniai“ inkilai su 4,5 cm skersmens landa. Juose didžiosios miegapelės noriai apsigyvena, ypač jei medyne trūksta natūralių drevių. Į inkilą prineša medžio lapų arba panaudoja paukščio lizdo medžiagą ir pasidaro guolį. Sunešti lapai sudžiūsta, paprastai neprarasdami žalios spalvos. Ant guolio kraštų, inkilo kampuose, kartais ant stogelio būna pailgų, 8-12 mm ilgio, 3,5-4,5 mm storio juodų ar tamsios spalvos ekskrementų, kartais ištisomis krūvelėmis. Inkile gali būti ir miegapelių maitinimosi žymių – lazdyno riešutų kevalų ir gilių lukštų. Riešutus didžiosios miegapelės išgliaudo specifiškai – užkabina dantimis ir išlaužia dalį kevalo. Užkabinimo vietoje dažniausiai lieka dantų žymės. Taip išlaužytų riešutų galima rasti ne tik inkiluose, bet ir po lazdynais, senais drevėtais medžiais ar kitose vietose, kur miegapelės maitinasi ar lankosi slėptuvėse.

Lietuvos gamtos fondas kviečia prisidėti prie didžiųjų miegapelių paieškos – pranešti apie pastebėtus gyvūnus ar jų veiklos požymius. Rašykite, nuotraukas siųskite elektroniniu paštu juskaitis@ekoi.lt, rastus miegapelėms būdingai išlaužytus riešutus galite siųsti adresu Algirdo g. 22-3, LT-03218, Vilnius.

 

Informacijos šaltiniai

  1. Ajrapet'janc A. Je., 1983. Soni. Leningrad, LGU: 191 p.

  2. Bako B., Hecker K., 2006. Factors determining the distribution of coexisting dormouse species (Gliridae, Rodentia). Polish Journal of Ecology 54 (3): 379-386.

  3. Bieber C., 1994. Dispersal behaviour of the edible dormouse (Myoxus glis L.) in a fragmented landscape in central Germany. Hystrix, 6(1-2): 257-263.

  4. Bieber C., 1998. Population dynamics, sexual activity, and reproduction failure in the fat dormouse (Myoxus glis). Journal of Zoology 244: 223-229.

  5. Bieber C., Ruf T., 2009. Summer dormancy in edible dormice (Glis glis) without energetic constraints. Naturwissenschaften 96: 65-171.

  6. Burgess M., Morris P., Bright P., 2003. Populations dynamics of edible dormouse (Glis glis) in England. Acta Zoologica Academiae Scientiarum Hungaricae 49 (1): 27–31.

  7. Capizzi D., Battistini M., Amori G., 2003. Effects of habitat fragmentation and forest management on the distribution of the edible dormouse Glis glis. Acta Theriologica, 48 (3): 359−371.

  8. Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencija: priimta 1979-09-19. Valstybės Žinios, 1996, Nr. 91-2126.

  9. Fietz J., Pflug M., Schlund W., Tataruch F., 2005. Influences of the feeding ecology on body mass and possible implications for reproduction in edible dormouse (Glis glis). Journal of Comparative Physiology 175: 45-55.

  10. Gater W., Schütt L. und R., 2001. Langzeitpopulationsdynamik des Siebenschläfers Myoxus glis in Baden-Württemberg – Ein Kleinsäuger als Gewinner der heutigen Waldwirtschaft und des gesellschaftlichen Wandels. Jahreshefte der Gesellschaft für Naturkunde in Württemberg 157.

  11. Jurczyszyn M., 2007. Hibernation cavities by the edible dormouse, Glis glis (Gliridae, Rodentia). Folia Zoologica 56 (2): 162-168.

  12. Juškaitis R., Malinauskas V., Dementavičius D., 1997. Draustiniai miegapelėms. Vilnius: 20 p.

  13. Juškaitis R., 2001. Ar retos Lietuvoje miegapelės? Theriologia Lituanica, 1: 73−80.

  14. Juškaitis R., Lapelė M. 2003. Antra didžiosios miegapelės (Glis glis) populiacija Dzūkijoje. Theriologia Lituanica, 3: 87−88.

  15. Juškaitis, R. 2005. Miškinės miegapelės (Dryomys nitedula) Šilagirio girininkijoje (Šakių miškų urėdija). Theriologia Lituanica 5: 58-66.

  16. Juškaitis R., 2006. Interactions between dormise (Gliridae) and hole-nesting birds in nestboxes. Folia Zoologica 55 (3): 225-236.

  17. Juškaitis R. 2008. The Common Dormouse Muscardinus avellanarius: Ecology, Population Structure and Dynamics. Institute of Ecology of vilnius University Publishers, Vilnius: 163 p.

  18. Juškaitis R., Šiožinytė V. 2008. Habitat requirements of the common dormouse (Muscardinus avellanarius) and the fat dormouse (Glis glis) in mature mixed forest in Lithuania . Ekológia (Bratislava ) 27 (2): 143-151.

  19. Krasnaja kniga Respubliki Belarus', 2004. Minsk.

  20. Kryštufek B., Hudoklin A., Pavlin D., 2003. Population biology of the edible dormouse Glis glis in a mixed montane forest in central Slovenia over three years. Acta Zoologica Academiae Scientiarum Hungaricae 49 (1): 85-97.

  21. Kryštufek B., 2004.Nipples in the edible dormouse Glis glis. Folia Zoologia 53(1): 107-111.

  22. Letukaitė D., 2004. Didžiųjų miegapelių (Glis glis L.) kai kurie biologijos aspektai Lietuvoje. Bakalauro darbas. Vilnius, VU: 81 p.

  23. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas „Dėl aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymo Nr. 504 "Dėl į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašo patvirtinimo" pakeitimo“: priimtas 2007-05-04. Valstybės žinios, Nr. 53-2056.

  24. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas „Dėl ypač saugomų rūšių sąrašo patvirtinimo“: priimtas 2002-05-02. Valstybės žinios, Nr. 49-1911.

  25. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencijos (Berno konvencijos) ratifikavimo“: priimtas 1996-06-11. Valstybės žinios, 1996, Nr. 58-1373.

  26. Lietuvos Respublikos saugomų augalų, gyvūnų, grybų rūšių ir bendrijų įstatymas: priimtas 2001-12-11. Valstybės žinios, Nr. 110-3987.

  27. Malinauskas, Dementavičius, 1993. Didžioji miegapelė (Glis glis) Strošiūnų šile. Raudoni lapai,1: 4-5.

  28. Mitchell-Jones, A. J., Amori, G., Bogdanowicz, W., Kryštufek, B., Reijnders, P. J. H., Spitzenbeger, F., Stubbe, M., Thissen, J. B. M., Vohralik, V. su Zima, J. 1999 The Atlas of European mammals. Poyser Natural History, London: 484 p.

  29. Morris, P., 2004. Dormice. Stowmarket. Whitet books, p. 98-139.

  30. Müller-Stieβ, 1996. Zur Habitatnutzung und Habitattrennnung der Bilcharten (Myoxidae) Haselmaus (Muscardinus avellanarius L.), Gartenschläfer (Eliomys quercinus L.) and Siebenschläfer (Myoxus glis L.) im Nationalpark Bayerscher Wald. In: H. Müller-Stieß, ed. Schläfer und Bilche. Tagungsbericht 1. Intern. Bilchkolloquium, St. Oswald 1990. Verein der Freunde des Ersten Deutschen Nationalparks Bayerischer Wald e. V., Neuschönau: 1–20.

  31. Nowakowski K. W., Godlewska M., 2006. The importance of animal food for Dryomys nitedula (Pallas) and Glis glis (L.) in Białowieža forest (East Poland): analysis of faeces. Polish journal of ecology 54 (3): 359-367.

  32. Pilastro A., Tavecchia G., Marin G., 2003. Long living and reproduction skipping in the fat dormouse. Ecology 84(7): 1784-1792.

  33. Pilats V., 1994. Dormice – their present status in Latvia. Hystrix 6 (1−2): 185−194.

  34. Polish red data book of animals. Vertebratres, 2001. Warszawa.

  35. Prūsaitė J. (sud.), 1988. Lietuvos fauna. Žinduoliai, 1988. Vilnius, Mokslas: 295 p.

  36. Rimkus E., 2007. Klimato kaitos prognozės. -In: Rimkus E., Simnkevičius S. (red.), Globali aplinkos kaita. Vilnius, Vilniaus universitetas: 107-132.

  37. Rašomavičius V. (red.), 2007. Lietuvos raudonoji knyga. Kaunas, Lututė: 800 p.

  38. Rossolimo O. L., Potapova E. G., Pavlinov I. Ja., Kruskop S., Volcit O. V., 2001. Soni (Moxydae) mirovoj fauny. Moskva, Izd. Moskovskogo un-ta: 229 s.

  39. Ruf T., Fietz J., Schlund W., Bieber C., 2006. High survival in poor years: life history tactics adapted to mast seeding in the edible dormouse. Ecology 87(2): 372-381.

  40. Scaravelli D., Aloise G., 1994. Predation on dormice in Italy. Hystrix 6 (1-2): 245-255.

  41. Schlund W., 2005. Siebenschäfer Glis glis. –In Braun M., Dieterlen F. (Hgst.), Die Säugetire Baden-Würtenbergs. Stuttgart: 190-218.

  42. Scinski M., Borowski Z., 2006. Influence of oak and hornbeam mast fruiting on reproduction and foraging of the fat dormouse Glis glis in north-eastern Poland. In: 6th International Conference on Dormice (Gliridae). Siedlce (Poland), 20–24 September 2005. Siedlce, 40.

  43. Šiožinytė V., 2008. Didžiosios miegapelės (Glis glis) radimviečių būklė Lietuvoje. Magistro darbas. Vilnius, VU: 65 p.

  44. Ulevičius A., Juškaitis R., 2005. Lietuvos žinduolių pėdsakai ir kitos veiklos žymės. Kaunas, Lututė: 248 p.

  45. Valdis P., 2003. The fat dormouse (Glis glis) in Gauja national park – the most northen locality within the species distribution range? Acta Zoologica Academiae Scientiarum Hungaricae, 49: 131–137.

  46. Vietinghoff-Riesch A., 1960. Der Siebenshläfer (Glis glis L.). Monographien der Wildsäugetiere, Jena: Gustav Fischer Verlag, 191 p.

  47. Kryštufek B., Meining H., Amori G., Juškaitis R. (2007-09-16). European Mammal Assessment – Glis glis. http://ec.europa.eu/environment/nature/conservation/species/ema/species/glis_glis.htm

  48. Asmeniniai R. Juškaičio ir D. Brazausko pranešimai.

Didžioji miegapelė (R.Juškaičio nuotr.)

Dūkštos slėnis - didžiųjų miegapelių buveinė (S.Pupininko nuotr.)

Didžiosios miegapelės apsigyvena ir inkiluose (V. Šiožinytės nuotr.)