Lietuvos gamtos fondas

Kviečiame į varlių koncertą Verkių parke

Fri, 03 May 2013 14:19:11 GMT

Varlės kurkimas – vienas pirmųjų gamtos garsų, pasitinkantis mus pavasarį. Tačiau varlės kur kas dainingesnės, nei esame įpratę manyti. Greta tradicinio kvaaaarrr, po žiemos atšylančiose balose galime išgirsti ir kur kas subtilesnių tonų. Ar žinote, kas balose sukelia skambų, nelyginant skudučių, gaudimą: ūūūūūūūūū? O kurios varlės balsas toks skardus, kad išgirdęs jį imi dairytis paukščio? Paklausyti šio darnaus varlių orkestro ir susipažinti su Lietuvoje gyvenančiomis varliagyvių rūšimis kviečiame į renginį „Varlių balsų top 10“, kuris vyks gegužės 9 d. 19 val. Verkių parke (žemėlapis čia).

Turėsite progą savo ausimis patirti, koks darnus ir dainingas gali būti pavasarinis varlių choras. Sužinosite, kurios dvi varliagyvių rūšys neskleidžia garso net juos primynus ir tai, kodėl nereikėtų jų nei mindyti, nei kitaip skriausti: išgirsite apie šių gyvūnų naudą ne tik ekosistemai, bet ir jums patiems. Net nenutuokiate, kokie nemalonūs taptų vasaros vakarai, jei neliktų šių uodais ir kitais įkyriais vabzdžiais mintančių sutvėrimų. Deja, ši grėsmė reali: 5 iš 13 Lietuvoje gyvenančių varliagyvių rūšių yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą dėl grėsmės išnykti. Kokias grėsmes sukeliame aplink mus gyvenantiems varliagyviams ir kaip kiekvienas mūsų galime prisidėti prie jų išsaugojimo, papasakos Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistė Dalia Bastytė.

Dažno žmogaus artima pažintis su gamta prasideda nuo roplių ir varliagyvių: neretai tenka išgirsti istorijų apie pažinimo tikslais užkankintas varles ar gyvates. Deja, gyvūnui ši pažintis su žmogumi dažnai būna paskutinė, o visuomenėje giliai įsišaknijęs požiūris, kad šie „švelnių ir pūkuotų“ kategorijai nepriskiriami gyvūnai yra nemalonūs, neverti pagarbos, o neretai esą gali būti ir pavojingi. Keisti visuomenės požiūrį, sklaidyti mitus ir skiepyti pagarbą šiems gyvūnams imasi prieš keletą dienų įkurta Lietuvos herpetologų draugija, kuri renginyje pristatys savo siekius ir pakvies visus, neabejingus mūsų šalyje gyvenančių varliagyvių ir roplių likimui, tapti draugijos nariais.

Renginio metu rinksime gražiausiai kurkiančias varles – sukursime varlių balsų top 10. Sužinosime, kas drumsčia ramybę pritilus varlėms ir diskutuosime, ar egzistuoja gamtoje absoliuti tyla. Varlių „valgiaraštį“ vargu ar atsiras norinčių išbandyti, tačiau pavasarį laukuose apstu šviežių ir skanių augalų, iš kurių galite pasiruošti puikias vaišes. Sužinosite, kokius valgomus augalus galite skanauti gamtoje ir kaip geriausia juos paruošti vartojimui. Atidžiai apsidairę aplink, susirinksime čia pat augančius valgomus augalus ir kartu skanausime iš jų pagamintas salotas.

Į renginį kviečia Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija, Lietuvos gamtos fondas ir Lietuvos herpetologų draugija. Prašome nepamiršti, kad renginys vyks gamtoje ir pasirūpinti, kad nesušaltumėte ir nesušlaptumėte lyjant, turėtumėte ką pasitiesti ant žolytės, kai norėsite prisėsti ir turėsite kuo ragauti iš valgomų laukinių augalų pagamintų salotų.

Roplių ir varliagyvių mylėtojai buriasi į Lietuvos herpetologų draugiją

Wed, 01 May 2013 10:30:32 GMT

Roplių ir varliagyvių mylėtojai telkiasi bendram tikslui – apsaugoti šiuos unikalius gyvūnus nuo išnykimo. Balandžio 30 d. įsteigta Lietuvos herpetologų draugija, kuri rūpinsis Lietuvoje aptinkamų laukinių varliagyvių ir roplių bei jų buveinių apsauga. Tapti draugijos nariais ir prisidėti prie šių gyvūnų išsaugojimo jau nuo šiandien gali kiekvienas norintis.

Remiantis Tarptautinės gamtos apsaugos organizacijos (IUCN) duomenimis, trečdaliui pasaulio varliagyvių rūšių gresia išnykimas. Ne mažesnė grėsmė kilusi ir roplių išlikimui. Nors daugeliui rūšių didžiausia grėsmė kyla dėl tropikų miškų kirtimo, išnykimo pavojus iškilęs ir Lietuvoje gyvenantiems ropliams ir varliagyviams: 8 iš 13 Lietuvoje gyvenančių varliagyvių rūšių ir 3 iš 7 roplių rūšių yra saugomos pagal Europos Sąjungos buveinių direktyvą. Varliagyviai ir ropliai nyksta dėl to, kad naikinamos jų buveinės, didėja aplinkos tarša bei nesiimama pakankamai efektyvių priemonių jų saugumui užtikrinti (pavyzdžiui, didelė dalis varliagyvių žūsta masinių migracijų metu dėl nepritaikytos kelių infrastruktūros).

Laukiniais ropliais ir varliagyviais besidominčių bei jų tyrimais ir apsauga užsiimančių žmonių iniciatyva, balandžio 30 d. įkurta Lietuvos herpetologų draugija. Draugijos organizacine veikla rūpinsis steigiamojo susirinkimo metu išrinkta draugijos taryba, vadovaujama pirmininkės Dalios Bastytės. Lietuvos herpetologų draugijos simboliu pasirinktas balinis vėžlys – ilgaamžiškiausias Lietuvos laukinis gyvūnas, gamtoje išgyvenantis iki 100 metų. Ši archajiška rūšis, Lietuvos kraštovaizdyje gyvenusi tūkstančius metų, paskutiniais dešimtmečiais dėl žmogaus poveikio mūsų šalyje priartėjo prie išnykimo ribos – suskaičiuojama vos 400 individų.

Lietuvos herpetologų draugija sieks gilinti draugijos narių bei visuomenės žinias apie Lietuvoje gyvenančius varliagyvius ir roplius bei galimybes prisidėti prie jų išsaugojimo. Gamtosaugos organizacijos stengiasi užtikrinti nykstančių gyvūnų išsaugojimą, tačiau be visuomenės paramos šios pastangos neturės ilgalaikio poveikio. Dažno žmogaus artima pažintis su gamta prasideda nuo roplių ir varliagyvių: neretai tenka išgirsti istorijų apie pažinimo tikslais užkankintas varles ar gyvates. Deja, gyvūnui ši pažintis su žmogumi dažnai būna paskutinė, o visuomenėje giliai įsišaknijęs požiūris, kad šie „švelnių ir pūkuotų“ kategorijai nepriskiriami gyvūnai yra nemalonūs, neverti pagarbos, o neretai esą gali būti ir pavojingi. Draugija sieks pakeisti visuomenės požiūrį, sklaidyti mitus ir skiepyti pagarbą šiems gyvūnams. Tikimasi, kad suburtas entuziastų tinklas taip pat padės surinkti kuo tikslesnę ir objektyvesnę informaciją apie šalyje gyvenančių retų rūšių padėtį.

Tapti Lietuvos herpetologų draugijos nariais galite užsiregistravę el. paštu info@herpetologai.lt arba oficialiame draugijos pristatymo renginyje, kuris vyks gegužės 9 d. Verkių parke. Renginio dalyviai sužinos daugiau apie slaptingą roplių ir varliagyvių gyvenimo būdą, jų išlikimui kylančias grėsmes ir galimybes prisidėti prie jų išsaugojimo.

Daugiau informacijos:

Dalia Bastytė

Lietuvos herpetologų draugijos tarybos pirmininkė

Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistė

Tel. 8 5 2310700; mob. 8 663 65616

El. p. info@herpetologai.lt

www.herpetologai.lt

Tomo Kizo nuotrauka

Dalyvaukite pirmajame rūšių stebėjimo ralyje!

Tue, 30 Apr 2013 17:50:40 GMT

Nepraleiskite progos pasitikrinti savo žinias gamtinės įvairovės srityje – dalyvaukite rūšių stebėjimo ralyje „Punios šilas 2013”. Šiuo originaliu renginiu siekiama ne tik užfiksuoti kuo daugiau augalų, gyvūnų, grybų karalysčių atstovų ir prisidėti prie geresnio Punios šilo biologinės įvairovės ištyrimo, tačiau ir suteikti progą susitikti ir pasidalinti patirtimi bei įspūdžiais skirtingas organizmų grupes tyrinėjantiems mokslininkams, gamtos stebėtojams – mėgėjams, gamtos mokslų studentams.

Rūšių stebėjimo ralis vyks Punios šilo botaniniame – zoologiniame draustinyje, Nemuno kilpų regioniniame parke gegužės 10-12 d. Norintys dalyvauti renginyje, kviečiami registruotis užpildant anketą ir atsiunčiant ją iki gegužės 3 d. adresu griciukas@gmail.com Dalyvio anketą, renginio programą ir kitą išsamią informaciją galite rasti renginio organizatorių – Nemuno kilpų regioninio parko direkcijos interneto svetainėje www.nemunokilpos.lt.

Punios šilas – pats vertingiausias miškas biologinės įvairovės požiūriu Lietuvoje. Vienas renginio sumanytojų, Nemuno kilpų regioninio parko vyr. specialistas Žydrūnas Preikša pasakoja, kad ralio idėja kilo pernai, vieną balandžio savaitgalį Punios šile vaikštant su grupele gamtininkų – mėgėjų. Tuomet smalsumo genami entuziastai pabandė suskaičiuoti visas aptiktas rūšis. „Žinoma, mūsų suregistruotų rūšių sąrašas buvo mėgėjų lygio, nes vaikščiojome po šilą kitais tikslais. Tačiau net nebūdami labai rimti atskirų organizmų grupių žinovai, sugebėjome atpažinti keletą šimtų rūšių. Tuomet pasidarė smalsu: o kiek įvairių rūšių per dieną gali užregistruoti profesionalų komanda, sudaryta iš atskiras organizmų grupes tyrinėjančių specialistų?“, – renginio idėjos gimimą prisimena Žydrūnas Preikša.

Kitas šio renginio tikslas – išsamiau ištirti Punios šilą, gamtiniu požiūriu vieną vertingiausių teritorijų Lietuvoje. „Nors pagrindinės sistematinės grupės: paukščiai, augalai, varliagyviai yra gana gerai ištirti, tačiau dar daug organizmų grupių, tokių kaip voragyviai, plėviasparniai, tiesiasparniai ar kiti smulkesni gyviai iš viso nėra tirti. Tačiau net ir iš geriau tirtų grupių, vis tiek išlieka didelė tikimybė aptikti retų ir saugomų rūšių, nes Punios šile aptinkama didelė buveinių ivairovė, ivairių medžių rūšių sengirės, didelė kraštovaizdžio įvairovė. Kuo daugiau žinosime apie mus supancią aplinką, rūšis, jų pasiskirstymą, gausą, tuo efektyviau galėsime prisidėti prie jų išsaugojimo“, – įsitikinęs gamtininkas.

Lietuvos gamtos fondo ir Nemuno kilpų regioninio parko direkcijos informacija

Jono Augustausko nuotrauka

Mokslininkai ieško būdų pažaboti invazinių žuvų plitimą

Tue, 23 Apr 2013 11:13:58 GMT

Į Lietuvą iš kitų kraštų atvežtos invazinių žuvų rūšys iš vandens telkinių išstumia vietines rūšis. Kai kurios invazinės rūšys pristingusios maisto nesibodi imtis net kanibalizmo: didžiosios suryja smulkiąsias. Invazinėmis žuvų rūšimis „užkrečiami“ vis nauji vandens telkiniai, pažaboti šį pavojingą procesą galima tik pasitelkus žvejus ir kitus vandens telkinių naudotojus. Grėsmę vietinėms rūšims kelia ne tik Lietuvoje jau įsitvirtinusios invazinių rūšių populiacijos, bet dėl didėjančios globalizacijos (intensyvėjančio prekių ir paslaugų judėjimo pasaulyje) atkeliaujantys vis nauji atėjūnai.

Invazinių žuvų rūšių plitimą atidžiai stebi mokslininkai: 2012 m. Gamtos tyrimų centro mokslininkai, vykdydami Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą ,,Nuodėgulinio ir juodažiočio grundalų paplitimo, poveikio ir gausos mažinimo studija Lietuvoje“ nustatė daug naujos informacijos apie šias invazinių žuvų rūšis, padėsiančios prognozuoti šių žuvų plitimo tendencijas.

Šiuo metu Lietuvoje oficialiai patvirtintos dvi invazinių žuvų rūšys: nuodėgulinis grundalas (Perccottus glenii ) ir juodažiotis grundalas (Neogobius melanostomus). Nuodėgulinis grundalas, dažniau žinomas kaip „rotanas“, jau senokai pažįstamas žvejams – mažuose sekliuose vandens telkiniuose Lietuvoje aptinkamas jau daugiau kaip 30 metų. Kitas neprašytas svečias – juodažiotis grundalas – taip pat jau gerai žinomas pajūrio žvejams. Lietuvos vandenyse juodažiotis grundalas pirmą kartą pastebėtas 2002 metais, jis greitai išplito ne tik Baltijos jūros pakrantėje, bet ir Kuršių mariose. Kaip būdinga invazinėms rūšims naujose teritorijose, pastaraisiais metais įvyko juodažiočio grundalo gausumo „sprogimas”. Pajūrio žvejai tai pajuto 2012 metų pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje, kai ant Palangos tilto ar Klaipėdos molo kiekvienas, sugebantis laikyti meškerę, per dieną sugebėdavo pagauti kelis kibirus šios žuvies.

Nuodėgulinis grundalas

2012 metais atliktų tyrimų metu buvo ištirta 80 potencialių vandens telkinių (ežerų, tvenkinių ir upių atkarpų), kuriuose buvo numanomas nuodėgulinio grundalo paplitimas. Atlikus tyrimus grundalai rasti 37 vandens telkiniuose, dauguma jų buvo nedideli, seklūs ir smarkiai užžėlę vandens augalija. Nuodėguliniams grundalams įsikūrus tokiuose vandens telkiniuose, su juo sugeba išgyventi tik sidabriniai karosai ir saulažuvės.

Visuose telkiniuose be išimties buvo nustatytas kanibalizmas tarp grundalų – didesni nuodėguliniai grundalai maitinasi mažesniais savo rūšies atstovais. Svarbiausia tokios elgsenos priežastis – maisto trūkumas. Nedideliuose vandens telkiniuose nuodėguliniai grundalai sugeba išnaikint dauguma gyvūnų – varles, mažesnes žuvis ir kitus aktyviai judančius gyvius (nustatyta, kad grundalai nejudančio masalo negriebia).

Nuostabą kelia tai, kad su šiuo grundalu sugeba išgyventi saulažuvės – nedidelės žuvys, užaugančios vos iki 6-8 cm ilgio. Spėjama, kad tai joms pavyksta tik dėl šiai rūšiai būdingo būriavimosi – labai efektyvaus apsaugos nuo pavienių grobuonių būdo, nes būryje esančias žuvis paprastai pavyksta išsklaidyti ir pagauti tik būriu sutartinai veikiančioms plėšrioms žuvims. Sidabrinius karosus nuo išnaikinimo gelbėja labai didelis vislumas ir itin didelis atsparumas deguonies trūkumui, dėl ko šios žuvys gali išgyventi netgi labai sekliuose ir itin užžėlusiuose telkiniuose, tačiau ramiai gyventi tokiuose telkiniuose gali tik tie karosai, kurių grundalai dėl dydžio nesugeba praryti. Dėl grundalo plėšrumo mažų karosų dalis šiuose telkiniuose net keliasdešimt kartų mažesnė nei įprasta. Keliuose vandens telkiniuose kartu su nuodėguliniu grundalu buvo aptikta kuojų, raudžių, aukšlių, lynų, ešerių ir netgi lydekų. Netikėta tai, jog šiuose telkiniuose lydekos nesugebėjo išnaikinti grundalo. Dėl savo gyvenimo būdo ir elgsenos grundalas yra itin lengvas grobis lydekoms, būtent tai ir apsaugo Lietuvoje daugelį telkinių nuo invazijos ir tolesnio šių nevietinių žuvų plitimo. Ežeruose, kuriuose po žuvų dusimo neliko lydekų ir įsiveisė grundalas vėl pradėjus žuvinti lydekomis per 2-5 metus lydekos sugebėjo grundalus visiškai išnaikinti (pvz. Gineitiškių ežeras, Buivydiškių tvenkiniai Vilniaus rajone; Urmio ežeras Varėnos rajone), todėl buvo manoma, kad įžuvinimas lydekomis gali visiškai išnaikinti grundalus. Šiais metais planuojama pradėti lydekų pagalba naikinti grundalus saugomose teritorijose, tačiau 2012 metų mokslinių tyrimų rezultatai nebenuteikia taip optimistiškai. Grundalai ir lydekos kartu aptikti tuose vandens telkiniuose, kurie pasižymėjo mažu vandens skaidrumu ir itin dideliu užžėlimu, todėl tikėtina, kad lydekos grundalus sugeba išnaikinti tik skaidriuose ir pernelyg gausiai neužžėlusiuose vandens telkiniuose. Taigi visada išlieka galimybė, kad ši taikoma priemonė neduos laukiamo rezultato, nes grundalai nebus galutinai išnaikinti, todėl po ilgos ir žvarbios žiemos sukelto žuvų dusimo grundalų vėl gali pagausėti.

Kaip nuodėgulinis grundalas patenka į vandens telkinius?

Žvejai mėgėjai įsitikinę, kad pagrindinė grundalų paplitimo priežastis yra atsitiktinis ar apgalvotas šių invazinių žuvų perkėlimas į naujus vandens telkinius. Dėl nuodėgulinių grundalų ikrų vystymosi ypatumų - savito ikrų prisitvirtinimo disko ir per kelias minutes susiformuojančio papildomo skysčiu užpildyto dangalo, tikimybė, kad šiuos grundalus platina paukščiai labai maža. Dėl šios priežasties tenka sutikti su šia žvejų keliama prielaida ir pripažinti, kad tokie žuvų perkėlimai yra pagrindinė nuodėgulinio grundalo plitimo priežastis.

Žmonės grundalus įveisia mažuose tvenkiniuose kartu su sidabriniais arba paprastaisiais karosais, kad „karosai būtų didesni“; naudoja juos kaip gyvą žuvelę masalui arba įžuvina vandens telkinius, kad grundalas išnaikintų varles „nes trukdo kvarkimas“. Norime priminti, kad tokia veikla prieštarauja Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklėms bei Aplinkos ministro įsakymui dėl invazinių rūšių naikinimo, kuriose nurodoma, jog gyvybingų invazinių rūšių įvežimas, perkėlimas, prekyba ar kitoks jų platinimas yra draudžiamas. Invazinių gyvūnų rūšis draudžiama sugavus paleisti ar perkelti į kitas vietas bei naudoti gyvam masalui žvejojant. Šias draudimais siekiama apsaugoti nuo neabejotinos žalos gamtai, apie ką dažnai nesusimąstoma perkeliant grundalus iš vieno vandens telkinio į kitą.

Mažuose tvenkiniuose grundalai suėda viska ką tik sugeba apžioti. To pasekoje lieka tik didesni karosai, kurie dėl grundalų sukelto maisto trūkumo aktyviai kimba, todėl susidaro klaidingas įspūdis, kad pagausėjo didesnių karosų. Po kelių metų didesni karosai yra išgaudomi ir lieka tik grundalai, o išnaikinti juos galima tik nusausinus vandens telkinį arba įžuvinus lydekomis. Naudojant grundalus kaip masalą padedame šioms nevietinėms žuvims išplisti ir nors dažniausiai grundalai dėl lydekų ar kitų plėšrių žuvų naujuose vandens telkiniuose nesugeba išgyventi, egzistuoja labai reali galimybė, kad grundalai sugebės prisitaikyti ir taps ne tokiu lengvu grobiu lydekoms, kas sukeltų katastrofiškas pasekmes, nes tada jų paplitimo sustabdyti būtų neįmanoma. Žmonėms, kurie nori išnaikinti varles grundalų pagalba norėtume patikinti, kad varlių kvarkimo tikrai nesigirdi miestuose. O tiems kas mėgsta leisti laiką lauke primename, kad varlės sunaikina labai daug kenkėjų tarp jų ir uodų. Be to, „vakarinis varlių koncertas“ yra nemokamas švarios aplinkos indikatorius, o jo klausantis galima džiaugtis, jog gyvenate neužterštoje vietovėje.

Juodažiotis grundalas

Didelė dalis žvejų mėgėjų vis dar neskiria nuodėgulinio ir juodažiočio grundalo. Juodažiotis grundalas Lietuvoje kol kas sutinkamas tik Baltijos jūros priekrantėje ir Kuršių mariose. Duomenų apie paplitimą į upes kol kas nėra. Tuo metu nuodėgulinis grundalas sutinkamas tik vidaus vandenyse. 2012 metais bandomųjų nėrimų metu nustatyta, kad juodažiotis grundalas Baltijos jūroje žymiai sumažino midijų (Mytilus trossulus) gausumą, kai kuriuose rifuose (akmenuotas jūros dugnas) midijų gausumas sumažėjęs iki keliolikos kartų. Būtina pabrėžti, kad midijos yra natūralūs vandens filtrai, kiekvieną dieną sugebantys perfiltruoti ir išvalyti didžiulius kiekius vandens, todėl ankstesnės prognozės, kad dėl juodažiočio grundalo ženkliai sumažėjus midijų, pablogės vandens kokybė, suintensyvės vandens „žydėjimas“ gali būti teisingos. Daugelyje vietų drastiškas midijų sumažėjimas kardinaliai pakeitė juodažiočio grundalo mitybą – dominuojantys mitybos objektai tapo Baltijos makomos (Macoma balthica), jūrų gilės (Balanus improvisus) bei įvairių žuvų mailius.

2012 metų tyrimų metu nustatyta, kad Baltijos jūroje juodažiotis grundalas kartais neršia net du kartus per šiltąjį sezoną, o jo vislumas Lietuvoje siekia 32-35 ikrelius 1 gramui kūno svorio. Pastebėta, kad vietinės plėšrios žuvų rūšys netruko adaptuotis prie naujo grobio atsiradimo – pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje Baltijos jūros priekrantėje ir/arba Klaipėdos uosto teritorijoje menkių, sterkų, ešerių ir uotų pagrindinis grobis yra juodažiotis grundalas. Skirtingai negu anksčiau manyta juodažiotis grundalas buvo aptiktas ne tik pakrantėje, bet ir atviroje jūroje iki 40 metrų gylyje, tačiau giliose vietose jų gausumas kol kas labai mažas.

Ar į Lietuvą dar atkeliaus žuvų iš rytų?

Invazinių žuvų tyrimų metu glaudžiai bendradarbiaujama su aplinkinių šalių mokslininkais. 2012 metais iš Baltarusijos mokslininkų gauta informacija, kad Neries upėje Vilejkos vandens saugykloje aptikta nauja svetimžemė žuvų rūšis – Kaspijinis upinis grundalas (Neogobius fluviatilis). Minėtoje vandens saugykloje upinio grundalo gausumas kol kas dar nėra didelis, tačiau panašu, kad netrukus Lietuvoje turėsime (o gal jau turime) dar vieną atėjūną iš rytų.

Straipsnio autoriai: Robertas Staponkus, Saulius Stakėnas. Nuotraukoje – nuodėgulinis grundalas (Perccottus glenii); autorius R.Staponkus.

Antalis

Tue, 23 Apr 2013 11:08:25 GMT

Aplinką tausojančių ūkininkų patirtis – viename leidinyje

Thu, 18 Apr 2013 11:16:36 GMT

Žemės ūkis – vienas didžiausių Baltijos jūros teršėjų. Maždaug pusė pražūtingus eutrofikacijos procesus sukeliančių azoto ir fosforo junginių į jūrą patenką būtent dėl neatsakingų žemės ūkio veiklų. Tačiau vis daugiau ūkininkų supranta savo atsakomybę ir taiko savo ūkiuose aplinką tausojančius ūkininkavimo metodus.

Kad aplink Baltijos jūrą apstu ūkių, kuriuose tvarkomasi nekeliant grėsmės Baltijos jūrai ir kitoms ekosistemoms, o biologinė įvairovė tiesiog klesti, įsitikino Lietuvos gamtos fondas, kartu su Pasaulio gamtos fondo atstovybėmis ir kitomis partnerinėmis organizacijomis Baltijos jūros regione nuo 2009 m. organizuodamas konkursą „Aplinkai draugiškiausias Baltijos ūkininkas“.

Konkursu siekiama parodyti, kad pasitelkdami alternatyvius ūkininkavimo metodus ūkininkai gali išsaugoti savo ūkyje klestinčią biologinę įvairovę, apsaugoti Baltijos jūrą ir kitus vandens telkinius nuo pražūtingo azoto ir fosforo junginių pertekliaus bei tuo pat metu išlaikyti stabilų ir konkurencingą ūkį. Nesvarbu, ar ūkis jūros pašonėje, ar nutolęs kelis šimtus kilometrų – veikiame jūrą per upelių ir upių sistemą, todėl esame atsakingi už gyvos Baltijos išsaugojimą.

Kad turime ūkininkų, ryžtu tausoti aplinką ir inovacijomis ūkiuose nenusileidžiančių savo kolegoms Skandinavijoje, byloja konkurso nugalėtojų Lietuvoje patirtis. Aušra ir Vladas Griciai iš Žemaitijos, Jonas Sidaravičius iš Dzūkijos, Arūnas ir Daiva Giedrikai iš Aukštaitijos – šie ūkininkai, užuot virkavę dėl ūkį smaugiančių aplinkosauginių reikalavimų, savo iniciatyva ėmėsi papildomai mažinti ūkininkavimo poveikį aplinkai. Tikime, kad jie savo pavyzdžiu įkvėpė jau ne vieną ūkininką ir aplinką tausojančių ūkių skaičius Lietuvoje didėja. Neabejojame, kad šiemet nacionalinio konkurso laimėtojų gretas papildysiantis ūkininkas bus ne mažiau pasišventęs saugoti išteklius ir aplinką, todėl bus vertas „geriausio Baltijos jūros draugo“ titulo ne tik Lietuvoje, bet ir visame Baltijos jūros regione.

Kviečiame Jus susipažinti su ankstesniais metais organizuoto konkurso nacionaliniais laimėtojais ir iš jų išrinktais regioniniais nugalėtojais bei jų ūkiuose taikomais išteklius ir aplinką tausojančiais ūkininkavimo metodais. Šie ūkiai labai skirtingi savo dydžiu, veikla, patirtimi, tačiau visus juos vienija bendras bruožas – siekis ūkininkauti nekeliant grėsmės Baltijos jūrai ir kitoms ekosistemoms.

Atsisiųsti leidinį apie aplinką tausojančius ūkininkus Baltijos jūros regione

Ūkis Lenkijoje – prieglobstis retoms rūšims

Wed, 17 Apr 2013 18:28:34 GMT

Konkursas „Aplinkai draugiškiausias Baltijos ūkininkas" įsibėgėja, dalyvauti konkurse ūkininkai gali dar lygiai mėnesį – iki gegužės 17 dienos. Ankstesniais metais organizuoto konkurso nugalėtojai įkvėpė ne vieną ūkininką imtis aplinką tausojančio ūkininkavimo.

„Mačiau kaip išnyko kai kurios rūšys, kurias aš stebėjau šiuose laukuose savo vaikystėje. Privalau stengtis kiek įmanydamas, kad išsaugočiau tas, kurios išliko“, – pasišventimą išsaugoti biologinę įvairovę savo ūkyje aiškina ūkininkas Marijanas Rakas (Marian Rak), konkurso „Aplinkai draugiškiausias Baltijos ūkininkas 2011” regioninis nugalėtojas. Ūkininkas įrodė savo kolegoms ne tik Lenkijoje, bet ir visame Baltijos jūros regione, kad aplinką tausojantis ūkininkavimas netrukdo išlaikyti ūkį ekonomiškai gyvybingą.

Samotvurko kaime netoli Vroclavo Marijanas savo ūkį pradėjo nuo 5 ha, šiandien jo valdos siekia 102 ha. Didžiojoje dalyje ūkio žemių auginami javai, likusi dalis – pievos, kur ruošiami pašarai ir ganomi limuzinų veislės galvijai. Kad sumažintų maistinių medžiagų nuotėkį, Marijanas ūkyje taiko daug agrarinės aplinkosaugos priemonių: plačios apsauginės juostos aplink vandens telkinius, aplink kelius, upelius ir melioracijos kanalus prisodinta medžių, ūkio laukuose auginami įsėliniai ir posėliniai augalai.

Daug pastangų ūkininkas paaukojo ir biologinės įvairovės apsaugai bei atkūrimui ūkyje. Siekdamas atkurti natūralias buveines ir pagerinti gyvenimo sąlygas gyvūnijai jis savo ūkyje jis sukūrė tvenkinių ir pelkių. Kad suskaldytų ariamų laukų vientisus masyvus ir suteiktų vietos maitintis ir prisiglausti gyvūnijai, laukuose Marijanas prisodino medžių ir krūmų, medžiuose prikėlė inkilų šikšnosparniams.

„Aš visada domėjausi aplinkosauga. Kai supratau, kad mano kaip ūkininko veikla kelia grėsmę gamtai, aš nusprendžiau imtis veikti gamtos labui”, - pasakoja ūkininkas. Jis įsitikinęs, kad ypatingą dėmesį reikia skirti tradiciniams stambiems ūkiams, nes jie yra didžiausi teršėjai, o pritaikius tokiuose ūkiuose aplinkosaugos priemones aplinkai ir gamtos ištekliams būtų didžiausia nauda.

Aplinkiniai ūkininkai Marijano pastangas dažnai stebėdavo pašaipiai – esą jis iš dyko buvimo niekais užsiima. Ūkininkas prisipažįsta, kad įvertinimas konkurse „Aplinkai draugiškiausias Baltijos ūkininkas“ jam labai svarbus, nes įrodė, kad jo pastangos tikrai vertingos ir nubraukė kreivas šypsenas nuo kolegų ūkininkų veidų. Ūkininkas viliasi, kad vis daugiau ūkininkų paseks jo pavyzdžiu ir stengsis užtikrinti ne tik ekonomiškai, ir biologinės įvairovės prasme gyvybingą ūkį, nekeliantį grėsmės Baltijos jūrai ir kitoms ekosistemoms.

Lietuvos gamtos fondo informacija, Edyta Gajos nuotrauka.

„Mačiau kaip išnyko kai kurios rūšys, kurias aš stebėjau šiuose laukuose vaikystėje. Privalau stengtis kiek įmanydamas, kad išsaugočiau tas, kurios dar išliko“,– pasišventimą savo ūkyje išsaugoti biologinę įvairovę aiškina ūkininkas Marijanas Rakas (Marian Rak), konkurso „Aplinkai draugiškiausias Baltijos ūkininkas 2011” regioninis nugalėtojas. Ūkininkas įrodė savo kolegoms ne tik Lenkijoje, bet ir visame Baltijos jūros regione, kad aplinką tausojantis ūkininkavimas netrukdo išlaikyti ūkį ekonomiškai gyvybingą.

Samotvurko kaime netoli Vroclavo Marijanas savo ūkį pradėjo nuo 5 ha žemės, šiandien jo valdos siekia 102 ha. Didžiojoje dalyje ūkio žemių auginami javai, likusi dalis – pievos, kur ruošiami pašarai ir ganomi limuzinų veislės galvijai. Kad sumažintų maistinių medžiagų nuotėkį, Marijanas ūkyje taiko daug agrarinės aplinkosaugos priemonių: paliktos plačios apsauginės augmenijos juostos aplink vandens telkinius, aplink kelius, upelius ir melioracijos kanalus prisodinta medžių, ūkio laukuose auginami įsėlinės ir posėlinės kultūros.

Daug pastangų ūkininkas paaukojo ir biologinės įvairovės apsaugai bei atkūrimui ūkyje. Siekdamas atkurti natūralias buveines ir pagerinti gyvenimo sąlygas gyvūnijai, ūkyje jis sukūrė dirbtinių pelkių ir tvenkinių. Kad suskaldytų ariamų laukų vientisus masyvus ir suteiktų sąlygas maitintis ir prisiglausti gyvūnijai, laukuose Marijanas prisodino medžių ir krūmų, medžiuose prikėlė inkilų šikšnosparniams.

„Aš visada domėjausi aplinkosauga. Kai supratau, kad mano kaip ūkininko veikla kelia grėsmę gamtai, aš nusprendžiau imtis veikti gamtos labui”,– pasakoja ūkininkas. Jis įsitikinęs, kad ypatingai skatinti imtis aplinką tausojančio ūkininkavimo reikia stambių tradicinių ūkių šeimininkus, nes būtent jie yra didžiausi teršėjai, o pritaikius tokiuose ūkiuose aplinkosaugos priemones aplinkai ir gamtos ištekliams būtų didžiausia nauda.

Aplinkiniai ūkininkai Marijano pastangas dažnai stebėdavo pašaipiai – esą jis iš dyko buvimo niekais užsiima. Ūkininkas prisipažįsta, kad įvertinimas konkurse „Aplinkai draugiškiausias Baltijos ūkininkas“ jam labai svarbus, nes įrodė, kad jo pastangos tikrai vertingos ir nubraukė kreivas šypsenas nuo kolegų ūkininkų veidų. Marijanas viliasi, kad vis daugiau ūkininkų paseks jo pavyzdžiu ir stengsis vystyti ne tik ekonomiškai, bet ir biologinės įvairovės prasme gyvybingą žemės ūkį, nekeliantį grėsmės Baltijos jūrai ir kitoms ekosistemoms.

Seminaras apie biologinės įvairovės aspektus poveikio aplinkai vertinimo procese

Tue, 16 Apr 2013 15:48:01 GMT

Balandžio 16-17 dienomis Lazdijų rajone vyksta Lietuvos gamtos fondo organizuojamas seminaras apie biologinės įvairovės aspektus poveikio aplinkai vertinimo procese. Seminaras rengiamas remiantis patirtimi vykdant saugomų roplių ir varliagyvių apsaugą, įgyta Lietuvos gamtos fondui įgyvendinant projektą „Bandomojo ekologinio tinklo pietų Lietuvoje sukūrimas“.

Ši tema itin aktuali regioninių aplinkos apsaugos departamentų ir saugomų teritorijų, kuriose gyvena šios retos rūšys specialistams, todėl daugelis seminaro dalyvių atvyko iš šių institucijų. Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistė Dalia Bastytė pristatė bandomojo ekologinio tinklo pietų Lietuvoje kūrimo veiklas. Apie planuojamos ūkinės veiklos poveikio „Natura 2000“ teritorijoms vertinimą seminaro dalyviams pasakojo Remigijus Uzdras iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos. Rokas Radvilavičius iš bendrovės „Infraplanas“ supažindino su Lietuvos automobilių keliuose ir geležinkeliuose vykdoma varliagyvių apsauga. Stefan Oblakowski iš organizacijos „FPP Consulting“ pristatė Lenkijos ir Europos Sąjungos reikalavimus dėl varliagyvių inventorizacijos vykdant PAV infrastruktūros projektams ir pastangas sumažinti varliagyvių žūtį statybų metu. Marzenna Rasmussen iš konsultavimo kompanijos „AmphiConsult“ pasakojo apie galimybes sumažinti kelių infrastruktūros poveikį varliagyvių populiacijoms ir kompensuoti patirtą žalą. Jos kolega iš šios kompanijos Lars Briggs supažindino su galimybėmis varliagyvių apsaugai pasitelkti melioracijos sistemų renovaciją.

Balandžio 17 diena seminaro dalyviai turės galimybę praktiškai susipažinti su varliagyvių apsaugos pavyzdžiais: atkurtomis balinių vėžlių ir varliagyvių buveinėmis Lietuvoje ir priemonėmis biologinei įvairovei nuo kelių infrastruktūros apsaugoti, taikomomis Lenkijos šiaurinėje dalyje.

Visų rūšių stebėjimo ralis

Tue, 16 Apr 2013 15:47:06 GMT

Antalis

Tue, 16 Apr 2013 15:46:41 GMT