Lietuvos gamtos fondas

Dėl vykstančio remonto laikinai neveikia Fondo telefonas ir elektroninis paštas

Tue, 17 Aug 2010 21:04:30 GMT

Iškilus klausimams prašome skambinti nurodytais tarnybiniais mobiliaisiais telefonais bei rašyti į asmenines el.pašto dėžutes:

Nerijus Zableckis 8~656 20426, el.paštas zableckis@gmail.com

Edmundas Greimas 8~663 56460, Edmundas.Greimas@gmail.com

Neringa Pumputytė 8~663 65616, neringa.pumputyte@gmail.com

Laukiamos paraiškos tarptautiniam konkursui „Aplinkai draugiškiausias Baltijos ūkininkas 2010“

Sun, 15 Aug 2010 15:09:15 GMT

Pasaulio gamtos fondas, Lietuvos gamtos fondas ir bankas „Swedbank“, bendradarbiaudami su Lietuvos ūkininkų sąjunga ir „Valstiečių laikraščiu“, skelbia konkursą „Aplinkai draugiškiausias Baltijos ūkininkas 2010“. Organizatoriai kviečia ūkininkus, ūkius ar jų organizacijas teikti paraiškas ir rungtis dėl nacionalinio apdovanojimo bei dėl pagrindinio nugalėtojo titulo.

Pirmiausiai Lietuvoje bei kitose devyniose Baltijos regiono šalyse bus išrinkti nacionaliniai konkurso laimėtojai. Visi jie rudenį bus pakviesti į tarptautinę konferenciją vienoje iš Baltijos regiono šalių, kurioje bus paskelbta, kas tapo 2010 metų draugiškiausiu aplinkai Baltijos ūkininku. Lietuvos nugalėtojas gaus 1000 eurų prizą ir apmokėtą kelionę į konferenciją, o pagrindinis konkurso nugalėtojas gaus 10 000 eurų prizą.

Konkursu siekiama paskatinti ūkininkus mažinti ūkiuose susidarančių maistinių medžiagų (azoto ir fosforo) patekimą į aplinką, ir taip mažinti vandens telkinių, pirmiausiai – Baltijos jūros, eutrofikaciją. Eutrofikacija, žmonių dažnai vadinama vandens žydėjimu, prasideda, kai vandens telkiniuose susidaro maistinių medžiagų perteklius ir pernelyg išveši dumbliai bei kai kurios augalų rūšys ir vandenyje pradeda trūkti deguonies kitiems gyviems organizmams.

Dėl šio reiškinio Baltijos jūroje daugėja mirusių zonų, kur vyrauja deguonies badas, bei mažėja žuvų ištekliai. Didžioji dalis maistinių medžiagų į jūrą suteka upėmis, o į upes susirenka iš laukų bei kartu su nuotėkomis. Žemės ūkis yra vienas iš pagrindinių maistinių medžiagų šaltinių. Todėl Pasaulio gamtos fondas, siekdamas paskatinti ūkininkus saugoti Baltijos jūrą, jau antrus metus rengia konkursą „Aplinkai draugiškiausias Baltijos ūkininkas“. Pagrindiniai konkurso atrankos kriterijai siejami su ūkiuose taikomomis priemonėmis, kurių dėka sumažėja ūkiuose susidarančių maistinių medžiagų – azoto ir fosforo junginių – nuotėkis su vandeniu bei amoniako išgaravimas.

„Pagrindinė problema, kuri iškyla kalbant apie Baltijos jūros apsaugą, yra eutrofikacija, - sako Nerijus Zableckis, Lietuvos gamtos fondo vykdantysis direktorius. - Šiuo apdovanojimu mes norime paskatinti ūkininkus kartu su įprastiniais būdais taikyti ir papildomas priemones maistinių medžiagų nuotėkiui sumažinti bei taip iš tikrųjų prisidėti prie šios problemos sprendimo“.

„Swedbank“ laikydamasis socialinės atsakomybės principų skiria dėmesį aplinkosaugos problemoms - mums svarbus veiklos tvarumas ir jos darna su aplinka. Tikimės, kad vis daugiau ūkininkų, tarp kurių yra ir mūsų klientų, atkreips dėmesį į galimybes vykdyti savo veiklą laikantis aplinką tausojančių kriterijų“, - sako „Swedbank“ atstovė spaudai Jorūnė Juodžbalytė.

Nors labiausiai bus vertinamos ūkininkų pastangos mažinant maistinių medžiagų nuotėkį, ypač kai taikomi novatoriški metodai, bus vertinamos ir kitos ūkiuose taikomos priemonės, mažinančios poveikį aplinkai. Tai gali būti priemonės biologinei įvairovei saugoti bei didinti, pesticidų naudojimo mažinimas, priemonės, mažinančios energijos ir kuro sunaudojimą, bei kitos aplinkai draugiškos priemonės.

Konkurso organizatoriai tikisi sulaukti paraiškų iš įvairių ūkių: specializuotų ir mišrių ūkių, ekologinių ir tradicinį žemės ūkį vystančių ūkių, nedidelių šeimos ūkių ir ūkio bendrovių. Ypač laukiamos paraiškos iš ūkininkų, naudojančių novatoriškas priemones.

Dalyvio anketą rasite čia. Paraiškos priimamos iki 2010 m. rugsėjo 20 d.

Konkurso kriterijai:

Ekonominiai kriterijai

a. Žemės ūkis turi būti pagrindinė veikla, teikianti pajamas ūkininkui.

b. Gali būti vykdoma augalininkystės, gyvulininkystės arba mišri žemės ūkio veikla

c. Konkurse gali dalyvauti tiek ekologiniai, tiek tradicinę žemės ūkio veiklą vystantys ūkiai.

Aplinkosauginiai kriterijai

a. Ūkininkas turi taikyti priemones, mažinančias maisto medžiagų (azoto, fosforo) patekimą iš ūkio į vandenį, taip pat amoniako išgaravimą iš mėšlidžių.

b. Priemonės, taikomos maistinių medžiagų patekimui į aplinką mažinti, turėtų būti novatoriškos ar kažkuo ypatingos. Turėtų būti galima akivaizdžiai parodyti, kad tos priemonės padeda sumažinti vandens telkinių eutrofikaciją (“žydėjimą”). Apimami tokie atvejai:

i. Tai gali būti ūkininko sukurtos, išbandytos, pritaikytos priemonės. Tada ūkininkas turi pademonstruoti šių priemonių poveikį.

ii. Tai gali būti žinomos, tradicinės priemonės, bet taikomos dideliu mastu, dideliame plote.

iii. Tai gali būti naujoviškos, bandomosios priemonės, kurių poveikį kol kas sunku nustatyti, bet kurios turi geras perspektyvas ateityje.

iv. Atvejis gali neatitikti aukščiau išvardintų atvejų, bet naudingas šviečiamąja prasme, skatinant kitus ūkius naudoti aplinkai draugiškas priemones.

Kiti kriterijai

a. Kitos ūkiuose taikomos aplinkosauginės priemonės, pvz., priemonės, kurios padeda saugoti biologinę įvairovę, smarkiai sumažina pesticidų naudojimą, ar mažina sunaudojamos energijos ar sudeginamo iškastinio kuro kiekį, nors ir nėra pagrindiniai kriterijai, bus įvertintos kaip papildomi pliusai renkant nugalėtoją.

b. Ūkyje turi būti laikomasi minimalių aplinkos apsaugos, gyvulių laikymo ir kitų standartų.

c. Gali būti nominuojami tiek individualūs asmenys, tiek šeimos ūkiai ar ūkio bendrovės.

d. Konkurso dalyviai turėtų būti pasirengę aprodyti savo ūkį ir ūkininkavimo metodus vertinimo komisijai

Dėl papildomos informacijos prašome kreiptis į Lietuvos gamtos fondą tel. 8-5 231 700 Neringą Pumputytę.

Kokurso anketa (netrukus bus patalpinta atsisiuntimui).

Aplinkosaugos organizacijų koalicija kviečia į pažintį su vandens paukščiais

Thu, 12 Aug 2010 08:23:47 GMT

Norint pažinti mūsų šalies sparnuočius nebūtina žygiuoti į nepraeinamas miškų tankmes ar klampoti pelkėtomis vietovėmis. Pamatyti vandens paukščius bei pasiskaityti apie juos informaciniame stende galima stabtelėjus 124-ajame automagistralės A1 Vilnius-Kaunas-Klaipėda kilometre esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Šalia judriausio šalies kelio tyvuliuojančio Krivėnų tvenkinio saloje peri tūkstančių rudagalvių kirų kolonija, glaudžiasi retos žuvėdrų bei kitų paukščių rūšys. Šią salą jau dešimt metų tvarko ir prižiūri savo jėgomis prižiūri gamtosaugininkai, o šiemet į veiklą įsijungė ir Aplinkosaugos organizacijų koalicija. Nors ši vieta nėra paskelbta saugoma valstybės, tačiau yra labai reikšminga paukščiams teritorija.

Krivėnų paukščių salos istorija – tvarkymas būtinas!

Krivėnų tvenkinys atsirado 1972 m. patvenkus Nevėžio intako, Striūnos upelio, slėnį. Jo viduryje yra dirbtinai susidariusi 0,9 ha ploto Krivėnų sala. Nuo tvenkinio atsiradimo saloje vyko sparti augmenijos kaita. Čia gyvenanti didelė paukščių kolonija palikdavo didžiulius kiekius trąšų: išmatų, maisto likučių, neišsiritusių kiaušinių, lizdo medžiagų. Dėl didelio trąšų kiekio saloje sparčiai augo aukštos žolės, krūmai ir medžiai, todėl neliko atvirų plotų, kuriuose galėtų perėti vandens paukščiai.

Paukščiai sugrįžo į salą

2001 metais salą ištyrę Lietuvos gamtos fondo darbuotojai nusprendė imtis salos gelbėjimo - saloje buvo iškirsti bei sudeginti visi krūmai ir medžiai, trukdantys vandens paukščiams perėti. Tvarkymo darbai vykdomi kiekvienais metais: rudenį arba žiemą nupjaunami aukštų žolių sąžalynai, nukapojamos medžių ir krūmų atžalos, kad pavasarį sala vėl galėtų atgimti priviliodama tūkstančius paukščių. Gausiausiai čia buriasi rudagalviai kirai, kurie saloje užtikrina kitų vandens paukščių įvairovę. Kartu gindamiesi nuo plėšrūnų, jie apgina ir kitų paukščių dėtis bei jauniklius. Saloje dar peri Europos Sąjungos saugomos upinės žuvėdros, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyti juodakakliai kragai, dažnai sutinkamos antys, paprastieji kirai, tilvikai ir kiti vandens paukščiai. Atvirame salos plote vandens paukščiai gali patogiai sukti lizdus, lengviau pastebi plėšrūnus.

Savanoriškos talkos

Krivėnų salos tvarkymas – tai geras aplinkos priežiūros pavyzdys. Juk anksčiau ūkininkai išnaudodami kiekvieną žemės sklypą nušienaudavo ir nuganydavo sunkiai prieinamas vietoves, tokias kaip upių ir ežerų salas, miškų aikšteles, pamiškes. Dabar dauguma pusiau natūralių pievų apaugusios krūmais, jose nebelieka nei paukščių nei augmenijos įvairovės. Skatiname ir kviečiame kitų vietovių gamtos mylėtojus ir vietos bendruomenes imtis tvarkymo darbų: Nemuno saloje prie Merkinės, Kretuono ežere ir kitur. Prieš tai pasikonsultuokite su Aplinkosaugos koalicijos nariais, kurioje susivienijusios 9 šalies nevyriausybinės organizacijos turi sukaupusios didelę aplinkosaugos ir gamtotvarkos darbų patirtį. Arba kreipkitės į vietos ekologus.

Krivėnų sala pavasarį

Apsupta jūrų Europa vis labiau priklausoma nuo importuojamos žuvies

Tue, 03 Aug 2010 14:03:31 GMT

Britų organizacija „nef“ (the new economics foundation), tirianti visuomenės gerovę, kartu su organizacijų sąjunga „Ocean2012“, siekiančia tausios žvejybos Europoje, paskelbė tyrimo rezultatus apie Europos šalių priklausomybę nuo importuojamos žuvies. Tyrėjai apskaičiavo visos Europos Sąjungos ir kiekvienos šalies narės priklausomybę nuo importuojamos žuvies, išreikšdami ją kalendorine metų diena, kada baigtųsi Europos vandenyse per metus sugaunama žuvis, ir tektų valgyti vien iš kitų šalių atvežtą žuvį. Pasirodo, jei nuo metų pradžios Europos Sąjungoje gyventojai valgytų vien Europai priklausančiuose vandenyse sužvejojamą žuvį, jos užtektų tik iki liepos 9 dienos. Likusius pusę metų valgytume vien iš užjūrių atvežtą žuvį.

Žinoma, realiai kiekvieną dieną parduotuvėje perkame tiek Europos šalių ekonominėse zonose sugautą, tiek iš tolimų šalių atgabentą žuvį. Tačiau tyrimo rezultatai rodo, kad Europos Sąjungoje užaugusios ir sugaunamos žuvies nebeužtenka vis didėjantiems žuvies vartojimo poreikiams patenkinti – pusė mūsų suvartojamos žuvies yra importuojama.

Lietuva nuo importuojamos žuvies priklauso dar labiau nei Europos vidurkis. Tyrimų rezultatai rodo, kad Lietuvoje Baltijos jūroje, Kuršių mariose ir vidaus vandenyse sugaunamos žuvies užtektų tik iki kovo pabaigos. T.y., savo vandenyse sugauname tik ketvirtadalį suvartojamos žuvies. Kita dalis – tolimosiose žvejybos zonose sugauta bei įvairiose šalyse dirbtinai užauginta žuvis.

Po priklausomybės nuo importuojamos žuvies skaičiais slypi kombinacija priežasčių, bet Europos Sąjungos mastu pagrindinė priežastis yra žuvies išteklių pereikvojimas. Tai rodo ir priklausomybės nuo importuojamos žuvies didėjimas kiekvienais metais: žuvies vartojimas auga, o išteklių nepakanka.

„Europa yra apsupta jūrų, kurios yra vienos produktyviausių Pasaulyje. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais žuvies sugaunama daugiau, nei jūros ir vandenynai spėja užauginti“, sako Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistė Neringa Pumputytė. Nors žvejybą ir imta reguliuoti, žuvies išteklių pereikvojimo tai nesustabdė: 88% Europos komercinių žuvų rūšių yra išgaudoma labiau nei vadinamasis maksimalus tausią žvejybą užtikrinantis sugaunamos žuvies kiekis. O beveik trečdalis žuvų rūšių išgaudytos tiek, kad vargu ar jų ištekliai kada nors atsikurs net jei jų žvejyba bus visiškai sustabdyta.

Išsekinę Europos išteklius, žvejybos įmonės vis intensyviau žvejoja tolimosiose teritorijose – kitoms šalims priklausančiose ekonominėse zonose ir tarptautiniuose vandenyse. Tokiu būdu Europos vartotojai ir žvejybos įmonės „eksportuoja“ žuvies išteklių pereikvojimą. Mat Pasaulinė maisto ir žemės ūkio organizacija apskaičiavo, kad 52% pasaulio žuvies išteklių yra visiškai išeikvoti ir dar 28% - pereikvoti arba ženkliai sumažėję. Kai kurie mokslininkai prognozuoja, kad jei dabartinės žvejybos ir žuvies suvartojimo tendencijos nepasikeis, komercinių žuvų vandenynuose neliks jau 2048 metais.

Dažnai teigiama, kad Lietuva yra pernelyg maža, kad galima būtų sakyti, jog Lietuvos žvejai prisideda prie vandenynų žuvies išteklių pereikvojimo. Tačiau nors visais aspektais esame mažytė Europos Sąjungos dalis, Lietuvos žvejybos laivynas, žvejojantis tolimuosiuose vandenyse, pagal tonažą sudaro dešimtadalį viso Europos Sąjungos tolimosios žvejybos laivyno tonažo. O savos žvejybos žuvų kiekis vidaus rinkoje, anot Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto, tesudaro apie ketvirtadalį poreikio.

Šių tyrimų rezultatų nereikėtų painioti su prekybos balansu ar ekonomine priklausomybe. Pavyzdžiui, dalis mūsų parduotuvėse parduodamos užjūriuose sugautos žuvies yra sužvejota Lietuvos įmonių, Lietuvos laivais. Ši sugaunama žuvis klasifikuojama kaip Europos Sąjungos laimikis ir priskiriama Lietuvai. Tačiau ji buvo sugauta kitoms šalims priklausančiuose arba tarptautiniuose vandenyse ir tik patvirtina faktą, kad Europos vandenyse ištekliai sumažėję ir jų nebeužtenka mūsų poreikiams patenkinti.

---

Tyrimo rezultatai: http://www.neweconomics.org/publications/fish-dependence

Dėl papildomos informacijos prašome kreiptis į Neringą Pumputytę el.paštu neringa.p@glis.lt arba telefonu (8-5) 2310 700, mob. 8 663 65616

Pažintinė išvyka "Ar iš balos tas gražumas?"

Mon, 02 Aug 2010 15:26:07 GMT

Ekskursija vyks 2010 m. rugpjūčio 7 d.

Autobusas išvyksta 9:00 iš A.Vienuolio gatvės (prie Operos ir baleto teatro).

Dėmesio!!! Visos vietos autobuse užpildytos. Dalyvių registracija nutraukiama.

Išvykos tikslas – paminėti biologinės įvairovės metus ir aplankyti Natura 2000 saugomas teritorijas pietinėje Lietuvos dalyje, susipažinti su varliagyvių ir roplių įvairove, praplėsti žinias apie gamtotvarką.

Programa

11:00 atvykimas į Žuvinto biosferos rezervatą.

Ekskursija po atkurtas šlapžemes, pasivaikščiojimas Žuvinto ežero mokomuoju taku. Pažintis su Lietuvos varliagyviais, jų biologija, gyvenimo būdu. Ypatinga rūšis - raudonpilvė kūmutė. Gamtotvarka – nendrių pjovimas, mėsiniai galvijai.

13:00 – Metelių regioninis parkas, Lankytojų centras.

Metelių regioninio parko ir jame saugomų gamtinių vertybių pristatymas. Pasakojimas apie Natura 2000 saugomas teritorijas, jų paskirtį.

14:00 Juodabalės zoologinis draustinis.

Saugotina rūšis: balinis vėžlys, gyvūno buveinės, jų apsauga ir tvarkymas.

15:00 – Kučiuliškės herpetologinis draustinis.

Saugotinos rūšys: skiauterėtieji tritonai, baliniai vėžliai. Ekskursija po draustinį ir balas, pasakojimai apie vietinių dzūkų ūkininkų auginamus galvijus iš Škotijos kalnų ir draustinio priežiūrą.

15:30 numatoma pabaiga ir vykimas namo.

Dėl išvykos kreiptis į Dalią Bastytę, tel. 8-615-71 229

Ką būtina pasiimti!

Patogią avalynę vaikščiojimui po šlapias vietas: guminius batus arba basutes. Patartina mūvėti ilgomis kelnėmis. jeigu lis - neperšlampanti apranga.

Sumuštinių ir vandens sau ir savo draugui.

Esant pageidavimui sustosime išsimaudyti, todėl nepamirškite rankšluosčių ir maudymosi reikmenų.

Gerą nuotaiką;)

p.s. maži vaikai taip pat gali vykti.

Numatytos aplankyti vietovės

„Žydinti“ Baltijos jūra sunerimti privertė ne tik aplinkosaugininkus

Mon, 26 Jul 2010 18:40:02 GMT

Baltijos jūroje susiformavo dumblių sankaupa, užimanti didžiąją dalį Baltijos jūros ploto. Tai didžiausias užfiksuotas vandens žydėjimas Baltijos jūroje nuo 2005 metų. Nors dumblių augimas yra natūralus reiškinys vasaros metu, tačiau taip intensyviai dumbliai suvešėjo dėl azoto ir fosforo junginiais „pertręšto“ vandens.

Europos kosmoso agentūros satelitų 2010 m. liepos 11 d. užfiksuotas dumblių „žydėjimas“. Nuotraukoje matyti mėlynai žali dumbliai (Šaltinis: http://www.esa.int/esaEO/SEMKO50PFBG_index_0.html ).

Karšti orai, menkas vėjas ir maistinėmis medžiagomis persotintas vanduo sukuria ypatingai palankias sąlygas dumbliams intensyviai daugintis. Dabar Baltijos jūra turi keturis kartus didesnį azoto ir aštuonis kartus didesnį fosforo kiekį, lyginant su 1900 metais, tad ir jūros vandenys žydi 30-40 kartų dažniau nei XX a. pradžioje. Į krantą vėjo suplaktos dumblių sankaupos sukelia blogą kvapą, kuris atgraso poilsiautojus. Pūvant dumbliams susidaro palankios sąlygos daugintis bakterijoms, sumažėja deguonies. Intensyviai besidauginančios melsvabakaterės padengia vandens paviršių žalia plėvele. Masiškai dūsta žuvys bei kiti vandens organizmai, žmonėms kyla pavojus užsikrėsti įvariomis ligomis.

Ypatingai daug deguonies sunaudojama dumbliams mirus – jų liekanos grimzta gilyn ir jas ardo bakterijos, kurios sunaudoja itin didelius kiekius deguonies. Dėl to gilesnėse vietose prie dugno įsivyrauja deguonies badas, o tuose sluoksniuose, kur deguonies visai nebelieka, yrant organizmų liekanoms išsiskiria toksiškas vandenilio sulfidas. Į deguonies bado vietas patekę gyvi organizamai žūva, dėl to jos vadinamos mirusiomis zonomis. Helsinkio komisijos (HELCOM) paskaičiavimais, mirusios zonos dengia apie 70 000 km² Baltijos jūros plotą. Tai yra šeštadalis visos jūros ploto, arba šiek tiek daugiau nei mūsų šalies plotas.

„Karštų orų pakeisti negalime, tačiau azoto ir fosforo kiekius sumažinti galime, naudodami skalbiklius be fosfatų ir skatindami ūkininkus atsakingai naudoti trąšas, kurios išsifiltravusios iš dirvų, laukų, fermų „patręšia“ vandenis“, - sako Lietuvos gamtos fondo vykdomasis direktorius Nerijus Zableckis.

Apie 40% į Baltijos jūrą sutekančio fosforo ir 60% azoto patenka dėl žemės ūkio veiklos Baltijos jūrą supančiose šalyse. Gyvulių mėšlas, srutos ir augalų trąšos turi daug tirpių azoto ir fosforo junginių, kuriuos vanduo išplauna iš dirvų ar mėšlo laikymo vietų. Anksčiau ar vėliau dalis šių medžiagų upeliais ir upėmis pasiekia Kuršių marias ir jūrą.

Didelė dalis fosforo - nuo 20 iki 40% į Baltiją patenkančio kiekio - į jūrą atplaukia iš buityje naudojamų cheminių preparatų, kurių didžiąją dalį sudaro skalbimo milteliai. Į upes, o paskui į jūrą, šie junginiai patenka kartu su buitiniais nutekamaisiais vandenimis, nes toli gražu ne visi valymo įrenginiai iš nuotekų pašalina fosforą. Helsinkio komisijos HELCOM duomenimis, atsisakius fosfatus naudoti plovimo priemonėse, eutrofikacija Baltijos jūroje sumažėtų 24 procentais. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Vokietija ir Švedija, jau uždraudė arba apribojo prekybą skalbimo priemonėmis, turinčiomis fosfatų.

Nors Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalimis įsipareigojo mažinti jūros taršą maistinėmis medžiagomis, realių veiksmų trūksta. Šalyje iki šiol be apribojimų prekiaujama skalbimo milteliais, kurių sudėtyje yra fosfatų. Parduotuvėse yra ir skalbimo priemonių be fosfatų, tik dar retas pirkėjas rinkdamasis priemonę paskaito jos sudėtį.

Tad rūpindamiesi Baltijos jūra, kviečiame pirkėjus rinktis skalbimo priemones be fosfatų, valdžios institucijas – uždrausti prekybą skalbimo milteliais su fosfatais.

Taip pat kviečiame ūkininkus dalyvauti konkurse „Aplinkai draugiškiausias Baltijos ūkininkas 2010“, kurio taisykles rasite www.glis.lt . Šis konkursas vyksta visose Baltijos jūros šalyse, siekiant paskatinti ūkininkus būti atsakingais ir aktyviai prisidėti mažinant Baltijos jūros ir vidaus vandenų eutrofikaciją.

Ar užteks žuvies ir jūrai, ir stalui?

Fri, 09 Jul 2010 14:36:15 GMT

2010 m. birželio 21 d. Žemės ūkio ministerijoje įvyko Lietuvos gamtos fondo inicijuotas susitikimas-diskusija apie Bendrosios žuvininkystės politikos reformą. Susitikime dalyvavo verslinės ir mėgėjiškos žuvininkystės, valdžios įstaigų ir aplinkosaugos organizacijų atstovai. Be kalbų apie Europos Sąjungoje vykstančius politikos pokyčius ir jų įtaką Lietuvos žuvininksytei, vyko spalvingos diskusijos apie komercinės ir rekreacinės žūklės mastus, ekonominę svarbą, nelegalią žvejybą, žuvies išteklių būklę.

Europos Komisija praėjusiais metais pripažino, kad dabartinė žuvininkystės politika įklimpo į aklavietę: tikslai nepasiekti, o nelegali žvejyba ir trumpalaikės naudos vaikymasis žuvies išteklių sąskaita taip įsišakniję, kad dabar apie 80 proc. visų ES gaudomų komercinių žuvų rūšių ištekliai nuolat mažėja. Ir netgi nagalime būti tikri, kad išteklių vertinimas atitinka tikrovę, nes apie nelegalios ar nedeklaruotos žūklės mastus galima tik spėlioti.

Lietuvoje visų pirma nesutariama kiek gi iš tiesų žuvies ištraukia žvejai verslininkai ir kiek sužvejoja mėgejai, bei kuris sektorius atneša daugiau ekonominės ir socialinės naudos Lietuvos ūkiui – verslinė ar mėgėjiška žūklė.

Oficiali statistika rodo, kad verslinės žūklės laimikio vertė lygi įvairių sektoriui teikiamų subsidijų vertei. Tad vartotojai už žuvį sumoka du kartus: jų sumokėti mokesčiai naudojami subsidijoms, ir paskui dar pinigėlius už žuvį sumokame turguje arba parduotuvėje.

Žvejai mėgėjai pyksta dėl tokios neracionalios žvejybos politikos. Mėgėjų gretos žymiai gausesnės: nelygu kaip skaičiuosi ir vertinsi, jų yra ne mažiau kaip 50 tūkstančių, bet grečiau kokie du šimtai tūkstančių. O jei skaičiuosime ir tokius, kurie meškerę įmerkia tik kokį kartą per metus, tai skaičius pasieks pusę milijono.

Vertinant indėlį į šalies ūkį, verta apimti ne tik sugautos žuvies kiekį ir jos vertę, bet ir susijusį verslą. Verslinės žuvininkystės atveju tai žuvies perdirbėjai, akvakultūros, žuvivaisos įmonės. Mėgėjiškos žūklės atveju tai žūklės įrangos, drabužių parduotuvės, specializuoti žurnalai ir pan. Panašu, kad aplink mėgėjišką žūklę besisukančio verslo apyvarta ir indėlis į šalies bendrąjį vidaus produktą gerokai viršija verslinės žuvininkystės indėlį.

Tiesa, atviroje jūroje žvejoja praktiškai tik žvejai verslininkai. O štai priekrantėje jau prasideda kova: žuvies čia jau gerokai sumažėję, ir tą pačią vaikosi ir mėgėjai, ir žvejai verslininkai. Kovos tęsiasi Kuršių mariose ir dideliuose vidaus vandens telkiniuose.

Vis dėlto aplinkosauginėms organizacijoms svarbu ne tiek pats išgaudomos žuvies kiekis, kiek jūroje ar kituose vandens telkiniuose liekanti žuvis ir žvejybos poveikis kitiems gyviems organizmams bei vandens ekosistemoms. Po to, kai pažvejoja verslininkai, mėgėjai ir brakonieriai, ar išgyvena pakankamai žuvų, kad ištekliai galėtų atsikurti? Kiek paukščių patenka į žvejų tinklus? Kiek žuvies sugaunama „netyčia“ ir išverčiama atgal į jūrą (jau sužalotos ar negyvos), nes arba viršyta tos žuvies sugavimo kvota, arba sugautos žuvys per mažos ir norisi kvotą „užpildyti“ didesne žuvimi, arba tinklas tiesiog iškošė verslui nereikalingą žuvį?

Kol nesutariama dėl skaičių kiek gi žuvies išgaudo verslininkai, mėgėjai ir brakonieriai, ir kuris gi sektorius – mėgėjiškos ar verslinės žūklės – yra svarbesnis ir geresnis, dabartinė situacija tęsiasi ir kyla klausimas kiek gi žuvies išgyvens. Ar besiginčydami neišgaudysim jos tiek, kad neužteks niekam?

Tad pagrindiniai siūlymai, dėl kurių sutarė bent jau dauguma, buvo kontrolės ir apskaitos gerinimas tiek verslinei, tiek mėgėjiškai žūklei. Diskusijų dar reikia, bet reikės ir priimti sprendimus, ir galbūt dar neturint pilnos informacijos, dėl kurios patikimumo sutars visi.

Besaikės žūklės laikai jau eina į pabaigą

Fri, 09 Jul 2010 14:33:09 GMT

Mokslininkai skambina pavojaus varpais: jei padėtis nepasikeis, iki 2050-ųjų Europos vandenyse neliks komercinės žūklės.

Anaiptol ne dėl to, kad išnyktų žvejo profesija. Paprasčiausiai nebebus ką gaudyti. Nebus ką parduoti ir ką patiekti ant stalo.

Pirmoji auka -- tunas

Apie tai, kad Europos Sąjungos žuvininkystės politika priėjo liepto galą, jau seniai sutaria tiek ichtiologai, tiek ekonomistai.

Šiuo metu žvejybos įmonėms paskirstomos kvotos ne pagal mokslininkų rekomendacijas, o pagal politikų užgaidas ir norą įsiteikti rinkėjams. To kaina – apie 80 proc. visų ES gaudomų komercinių žuvų rūšių ištekliai nuolat mažėja.

Tačiau žvejams gyventi reikia. Todėl karai dėl didesnių ar bent ne mažesnių kvotų – jau įprastas reiškinys.

Bene skambiausias atvejis – kautynės dėl sparčiai nykstančio Viduržemio jūros mėlynojo tuno. Per pastaruosius 50 metų jo populiacija sumenko net 72 procentais. Tarptautinė Atlanto tunų apsaugos komisija jau prieš keletą metų griežtai įspėjo: jei norite šią žuvį gaudyti ateityje, būtina bent laikinai įvesti draudimą ją žvejoti.

Tačiau tam priešinasi ir žvejai, ir politikai. Ir brakonieriai – vieša paslaptis, kad maždaug trečdalis šių žuvų pagaunamos nelegaliai. Visus vilioja pinigai, juolab kad sušio mėgėjai japonai sutinka mokėti bet kiek už mėlynuosius tunus.

Vis dėlto panašių pavyzdžių neverta dairytis taip toli. Antai Lietuvos žvejams, žūklaujantiems Baltijos jūroje, bene svarbiausia žuvis yra menkė. Ji palyginti nesunkiai gaudoma, o pelnas – nemažas.

Tačiau menkės subręsta ir neršti pradeda tik po keleto metų. Vadinasi, tik kantrybė gali pagelbėti, kad šių žuvų gausėtų. Deja, laukti niekas nėra linkęs, todėl didžioji dalis Baltijos jūroje pagaunamų menkių dar nėra nė sykio neršusios.

Paleidžia negyvas žuvis

Dažniausiai žvejojama tinklais arba tralais, ir į tinklus pakliūva įvairių rūšių žuvys, vandens paukščiai ir kiti jūros organizmai. Mažiau vertingos žuvys bei kiti jūros organizmai paprasčiausiai išverčiami atgal į jūrą. Deja, tos žuvys ir paukščiai jau būna sužaloti ar išvis žuvę.

Iš laivų atgal į jūrą išverčiama netgi vertinga žuvis. Mat kvotos iš tiesų nustatomos ne sugaunamos, o į krantą atgabenamos žuvies kiekiui. Tad jei į tinklą pakliuvo žuvų, kurių kvota jau išnaudota, jos skrieja atgal į jūrą. Deja, po to daugelis jų ne tik nebegali neršti, bet ir išvis nebeišgyvena.

Tokiu būdu kiekvienais metais „netyčia“ žūva 20 milijonų tonų įvairių jūros gyvių. Tarp atgal į jūrą išmetamų žuvų – ir dalis menkių. Šiaurės jūroje 2008 m. Apie 60 proc. sugautų menkių buvo išversta atgal į jūrą.

Norai buvo geri

Pačios savaime žvejybos kvotos nėra koks nors blogis. Juolab kad jomis paremta Europos Sąjungos bendrosios žuvininkystės politikos sistema buvo skirta labai kilniam tikslui: saugoti ir atkurti žuvies išteklius ir išsaugoti nuo žvejybos priklausančių pakrančių gyvenviečių gyvybingumą.

Tačiau realiai sistema neveikia. Mat visi sutaria, kad kvotos – būtinos, tačiau kiekvienais metais politikai nusileidžia žvejų verslininkų spaudimui ir nustato jas maksimalias. Kas bus dar po metų – nelabai kam ir rūpi.

Taip ir patenkama į užburtą ratą: kasmet žuvies ištekliai mažėja, kvotos – irgi, tačiau vėl nustatomos maksimalios. Vienam laivui leidžiama pagauti vis mažiau žuvies, todėl mažėja žvejų pajamos.

Be kvotų žvejybai, iki šiol siūlomos kompensacijos iš verslo pasitraukiantiems žvejams, išmokos laivams atnaujinti, subsidijos degalams, teikiama parama žuvies perdirbėjams ir pan.

Tačiau kol kas viskas – kaip į balą. Sistema žlunga ne tik ekologijos, bet ir ekonomikos požiūriu. Mat mokesčių mokėtojų pinigai, išleidžiami jai išlaikyti, viršija sugaunamos ir parduodamos žuvies vertę.

Panašiai kaip ir žemės ūkyje, daug ES lėšų buvo skirta įvairioms išmokoms, kompensacijoms, subsidijoms, sistemai administruoti ir žvejams kontroliuoti: 2007-2013 metams bendrajai žuvininkystės politikai įgyvendinti skirta 3,8 milijardų eurų!

Jau pripažino klaidas

Europos Komisija neslepia, kad bendroji žuvininkystės politika nepasiteisino. Jos kvietimu jau pradėtos rengti diskusijos dėl naujos strategijos.

Nuo to, kas jose nugalės, ir priklausys žuvų išteklių ateitis Europos teritoriniuose vandenyse. Ietis galanda žvejai verslininkai, norintys uždirbti kuo daugiau ir tuojau pat. Priešingoje barikadų pusėje – įvairios mokslininkų ir ekologijos entuziastų organizacijos.

Kadangi aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų balsai anksčiau buvo pavieniai ir menkai girdimi, dabar įkurtas bendras judėjimas „Ocean 2012“. Mat nuo 2012 metų turėtų įsigalioti nauja žuvininkystės politikos strategija.

„Ocean 2012“ anaiptol nėra aklai nusiteikusių radikalų sambūris. Greičiau priešingai: organizacija tiesiog mano, kad be ekologinės pusiausvyros neįmanomas ekonominis ar socialinis stabilumas.

Kieno balsai nugalės diskusijose – priklauso nuo kiekvieno ES piliečio. Juk nesinorėtų, kad vaikai ar anūkai menkę, silkę ar kitokią žuvį žinotų tik iš pasakojimų.

Mokslininkai skambina pavojaus varpais: jei padėtis nepasikeis, iki 2050-ųjų Europos vandenyse neliks komercinės žūklės.

Anaiptol ne dėl to, kad išnyktų žvejo profesija. Paprasčiausiai nebebus ką gaudyti. Nebus ką parduoti ir ką patiekti ant stalo.

Pirmoji auka -- tunas

Apie tai, kad Europos Sąjungos žuvininkystės politika priėjo liepto galą, jau seniai sutaria tiek ichtiologai, tiek ekonomistai.

Tačiau žvejams gyventi reikia. Todėl karai dėl didesnių ar bent ne mažesnių kvotų – jau įprastas reiškinys.

Paleidžia negyvas žuvis

Norai buvo geri

Be kvotų žvejybai, iki šiol siūlomos kompensacijos iš verslo pasitraukiantiems žvejams, išmokos laivams atnaujinti, subsidijos degalams, teikiama parama žuvies perdirbėjams ir pan.

Jau pripažino klaidas

Europos Komisija neslepia, kad bendroji žuvininkystės politika nepasiteisino. Jos kvietimu jau pradėtos rengti diskusijos dėl naujos strategijos.

Kieno balsai nugalės diskusijose – priklauso nuo kiekvieno ES piliečio. Juk nesinorėtų, kad vaikai ar anūkai menkę, silkę ar kitokią žuvį žinotų tik iš pasakojimų.

Seminarai skirti gamtos mokyklų stiprinimui

Wed, 28 Apr 2010 07:48:07 GMT

Lietuvos gamtos fondas ir Kauno marių regioninio parko direkcija organizuoja 4 seminarų ciklą, įgyvendinant Norvegijos finansinių mechanizmų subsidijų schemos remiamą paprojektį "Gamtos mokyklos veiklos stiprinimas Norvegijos ekologinio švietimo modelio pavyzdžiu". Seminarų tikslas – pagilinti specialistų žinias, padėsiančias organizuojant edukacinius užsiėmimus, pagal Lietuvos gamtos fondo ekspertų rengiamas mokomąsias programas.

Nuolatiniai seminarų dalyviai - skirtingų kompetencijų sričių specialistai – ekologai, biologai, rekreacininkai, etnologai, dirbantys regioninių parkų direkcijose, mokytojai – edukacinių programų rengėjai.

Seminarų temos:

„Darbo su mokiniais ir jaunimu gamtoje pedagoginės praktikos ypatumai“;

„Gamtos interpretavimas kaip pagrindinė gamtos gido veiklos forma“, „Pagrindinių Lietuvos ekosistemų panaudojimas praktiniam gamtos pažinimui“;

„Žygių, pamokų gamtoje organizavimas ir vadyba“;

„Etninė kultūra ir Valdorfo pedagogikos ypatumai".

Maloniai prašome paremti skiriant 2% gyventojų pajamų mokesčio

Wed, 07 Apr 2010 09:45:57 GMT

Mieli gamtos mylėtojai ir saugotojai,
Prašome Jūsų paremti Lietuvos gamtos fondą skiriant 2% nuo valstybei sumokėtos gyventojų pajamų mokesčio sumos. Šios lėšos atsižvelgiant į situaciją, panaudojamos paremti įvairioms gamtosauginėms veikloms, renginiams, projektams.

2009 metais sukaupta parama buvo skirta geriausiems mažųjų projektų konkursui "Išsaugokime biologinę įvairovę" pateiktiems projektams. Finansavimą gavo 8 gamtosauginiai projektai, parengti mokyklų būrelių, klubų.

Norint paremti LGF veiklą reikia Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikti nustatyto pavyzdžio prašymą (formą FR0512) ir joje nurodyti paramos gavėją:

Lietuvos gamtos fondas
Įm. kodas 190776346
Adresas: Algirdo 22-3, LT-03218, Vilnius
Atsisk. sąskaita: LT31 7044 0600 0106 8286
AB Vilniaus bankas, kodas 70440

Užpildytas prašymas pateikiamas regioniniam Valstybinės mokesčių inspekcijos padaliniui iki šių metų gegužės 1 d.