Vilkas (Canis lupus L.) yra viena iš dviejų Lietuvoje nuolat gyvenančių stambiųjų plėšrūnų rūšių. Jie paplitę daugiausiai pasienio rajonuose, kur yra stambesni miškų masyvai ir pelkynai. Tai Kamanų rezervatas, Žagarės miškas, Biržų giria, Šimonių giria, Labanoro giria, Adutiškio giria, Taurų giria, Dainavos giria, Čepkelių raistas, Karšuvos giria. Kituose miškuose vilkai ganėtinai reti.

Valdo Augustino nuotr.

Remiantis miškininkų ir nevyriausybinių organizacijų atlikta vilkų apskaita, 2011 metų kovo mėnesį mažiausias vilkų skaičius buvo 140 – 180, o oficialiais Aplinkos ministerijos duomenimis – 300. Tačiau oficialūs duomenys šalyse, kur vilkai yra medžiojami, yra iškreipti ir padidinti, nes nuo apskaitos rezultatų priklauso ir leidžiamų sumedžioti vilkų skaičius.

Lietuvoje, iki įvedant sumedžiojimo kvotą 2006 metais, kasmet būdavo sumedžiojama 50 – 80 vilkų. Po kvotos įvedimo sumedžiojama 20 – 40 vilkų. Kiekvienais metais norima šią kvotą padidinti, tačiau tam priešinasi visuomenė ir nevyriausybinės organizacijos. 2010 metais 10 000 piliečių pasirašė peticiją, prieštaraujančią kvotos didinimui ir reikalaujančią griežtesnės vilkų apsaugos. Juos palaikė ir 14 mokslininkų.

Vilkas yra svarbus trofėjinės medžioklės objektas, tačiau šie gyvūnai medžiojami ir dėl to, kad daro žalą naminių gyvulių augintojams. Visgi medžioklė ūkininkų problemos neišsprendžia, nes daugiausia vilkų nušaunama ne intensyvaus žemės ūkio rajonuose, o stambiausiuose miškų masyvuose, saugomose teritorijose (nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose). Daugiau nei pusėje saugomų teritorijų vilkai visai negyvena arba aptinkami tik pavieniai individai, tačiau vilkai savo vaidmenį miškų ekosistemoje atlieka tik gyvendami šeimomis. Pavieniai vilkai daro didžiausią žalą ūkininkams, nes nėra pajėgūs susimedžioti stambių kanopinių žvėrių ir sunkiai išmaitina savo jauniklius.

Normali vilkų šeima susideda iš tėvų (alfa poros) ir jų dviejų metų palikuonių. Nors alfa pora kasmet atsiveda iki 8 jauniklių, dėl ligų ir maisto nepritekliaus žiemos sulaukia tik du, todėl vidutinė vilkų šeima yra iš 6-7 individų. Tokios šeimos vyrauja tik tose šalyse, kur jie nemedžiojami (pvz. Lenkijoje), o Lietuvoje vienoje šeimoje būna dažniausiai 3-5 žvėrys. Dėl intensyvios legalios ir nelegalios vilkų medžioklės vilkai dažniausiai gyvena ne šeimomis, o poromis ir tai turėtų kelti susirūpinimą patiems medžiotojams, mat vilkų pora ir vilkų šeima sumedžioja tą patį kanopinių žvėrių skaičių. Kadangi vienos vilkų poros teritorija yra mažesnė nei vilkų šeimos, tai viename miško masyve vilkų porų gali būti daugiau nei vilkų šeimų ir atitinkamai kanopinių žvėrių vilkai papjauna daugiau.

Biržų girioje aptiktas vilko guolis

Laukinėje gamtoje vilkai vidutiniškai gyvena tik penkerius metus, nes atlikdami sanitaro vaidmenį ir misdami ligotais gyvūnais, patys užsikrečia savo aukų ligomis. Vien tik trichinelioze užsikrėtę būna iki 70 proc. vilkų. Tačiau vilkai nėra pasiutligės platintojai, o patys reguliuoja lapių ir usūrinių šunų gausą, taip stabdydami pasiutligės plitimą.

Lietuvoje sumedžiojamų vilkų amžius dažniausiai būna 3 – 4 metai, o kadangi vilkai subręsta tik trečiaisiais gyvenimo metais, tai daugelis jų suspėja atsivesti jauniklių tik 1 – 2 kartus per savo gyvenimą. Manoma, kad vien tik brakonieriai Lietuvoje nušauna iki 20 vilkų kasmet. Bauda už nušautą vilką siekia tik 300 litų, nors išdirbtas vilko kailis su kaukole gali kainuoti iki 5000 litų. Nelegalūs vilkų sumedžiojimo atvejai yra kruopščiai slepiami, todėl per pastaruosius dešimt metų buvo nubaustas tik vienas medžiotojas.

Nelegalių sumedžiojimo atvejų išaiškinimą galėtų padidinti trofėjų pasų įvedimas ir draudimas aplinkos apsaugos inspektoriams priklausyti medžiotojų būreliams. Kol kas silpnai kontroliuojama, kaip laikomasi Berno ir CITES konvencijų nuostatos, draudžiančios prekybą vilko trofėjais ir jų naudojimą kitiems komerciniams tikslams. Dabartinė medžioklės tvarka neužtikrina geros vilkų populiacijos būklės, kuri visų pirma turi būti suprantama kaip gera vilkų šeimų būklė. Tai prieštarauja Buveinių direktyvai, iš kurios Lietuva gavo išimtį medžioti vilkus.

Tačiau labiausiai vilkų ateitis priklauso ne nuo tarptautinių teisės aktų laikymosi, o nuo visuomenės nuomonės. Tose šalyse, kur diegiamos naminių gyvulių apsaugos priemonės, veikia kompensaciniai mechanizmai, net ir ūkininkų požiūris į vilkus yra daug palankesnis nei Lietuvoje. Būtent todėl vilkų apsaugos srityje dirbančios aplinkosauginės organizacijos didžiausią dėmesį telkia į pagalbą ūkininkams. Nevyriausybinių organizacijų iniciatyva pirmieji nuo vilkų nukentėję ūkiai jau gavo puikius naminių gyvulių apsaugos sargus – Podhalės aviganius. Kiti ūkininkai nuolat konsultuojami. Taikus sambūvis tarp kaimo žmonių ir šių plėšrūnų yra įmanomas. Jis priklauso ne tik nuo žinių ir finansinių galimybių, bet ir noro išsaugoti kuo natūralesnę Lietuvos gamtą.