Žalioji rupūžė (Bufo viridis)

Šios rupūžės nugara išmarginta marmurinėmis žaliomis dėmėmis. Ji užauga 6 – 10 cm ilgio, didžiąją jos mitybos dalį sudaro vabzdžiai. Veisiasi sekliuose vandens telkiniuose. Patelės deda 1000 – 30000 kiaušinių. Žaliosios rupūžės poravimosi periodas yra ilgesnis negu kitų varliagyvių, o nuo tada kai jos sudeda kiaušinius iki tada kai jaunos rupūžaitės išlipa į krantą praeina tik 3 savaitės. Šios rupūžės yra aktyvios naktį, tada jos medžioja bestuburius augmenija pernelyg neapaugusiose vietovėse. Dieną praleidžia urveliuose, juose, arba medžių išvartose, akmenų krūvose, rūsiuose, žaliosios rupūžės ir žiemoja.

Žalioji rupūžė yra vienas iš įvairiausius biotopus apgyvendinančių Palearktikos varliagyvių. Ji gyvena miškų, miškingų stepių, stepių, pusdykumių ir dykumų juostose. Ši rūšis ganėtinai atspari aukštoms temperatūroms ir vandens trūkumui. Miškų juostoje ji gyvena atvirose vietovėse ar krūmynuose, kartais netgi gana toli nuo vandens telkinių. Iš Lietuvos retųjų varliagyvių ji geriausiai prisitaikiusi gyventi netoli žmonių – kartais  šios rupūžės nemažais kiekiais aptinkamos kūdrose, soduose, daržuose, pastebima netgi šiltnamiuose. Vis dėl to, kaip ir kitos retųjų varliagyvių rūšys, žaliosios rupūžės nyksta dėl tinkamų buveinių sunykimo ir suskaidymo.

Paplitusi Europoje, Azijoje ir šiaurės Afrikoje, šiaurinė paplitimo riba mūsų kraštuose eina per Estiją.  Europoje aptinkama žemumose, o Azijoje -  kalnuotose vietovėse. Savo paplitimo pakraščiuose (įskaitant Lietuvą) ši rūšis nyksta. Lietuvos Raudonojoje knygoje ji saugoma 4 kategorijoje. Apie jų paplitimą ir gausumą Lietuvoje trūksta duomenų.