Skiauterėtasis tritonas (Triturus cristatus)

Geriausia skiauterėtuosius tritonus stebėti ramią pavasario naktį pasišviečiant žibintuvėliu. Būtent tuo laiku gali grožėtis įmantria dauginimuisi pasiruošusių patinų banguojančia skiautere, ryškiomis spalvomis ir sudėtinga, bet guvia elgsena. Tritonai yra išties įspūdingi varliagyviai, labiau panašūs į legendose gyvenančius drakonus nei į įprastas pievų varlytes.

Lietuvoje aptinkamos dvi tritonų rūšys: paprastasis (Triturus vulgaris) ir skiauterėtasis (T. cristatus) tritonas. Tarp Europoje gyvenančių tritonų skiauterėtasis tritonas yra didžiausias – suaugėliai gali siekti 16 – 17 cm su uodega, bet dažniau jie būna 12 – 14 cm ilgio. Paprastasis tritonas yra gerokai mažesnis – paprastai užauga iki 9 cm ilgio. Skiauterėtojo tritono oda karpota. Žiūrint į gyvūną iš viršaus matyti juodame ar tamsiai rudame fone tamsesnės juodos dėmės, tik šonų apačioje pastebimi smulkūs balti taškeliai. Pilvinė pusė ryški - geltona ar oranžinė su juodomis dėmėmis. Pagal ant pilvo esančias asimetriškas dėmes skiauterėtuosius tritonus lengva atskirti nuo paprastųjų, kurių pilvinės dėmės simetriškos. Veisimosi metu skiauterėtojo tritono patinai puikuojasi aukšta ir karpyta skiautere.

Šiems gyvūnams būdinga sudėtinga tuoktuvių elgsena. Patinai, viliodami pateles paimti jų padėtą spermatoforą, šoka tuoktuvių šokius. Šokiams pasirenkamos lygaus paviršiaus, neapaugusios vešlia augalija vandens telkinio dugno aikštelės, kurias jie saugo nuo kitų patinų.

Skiauterėtojo tritono patelės padeda apie 200 – 300 kiaušinių. Kiekvienas kiaušinis atskirai suvyniojamas į augalų lapus ir prilipdomas prie vandens augalų. Lervos išsirita maždaug po trijų savaičių. Tik išsiritusios jos būna 10 – 12 mm ilgio. Vystymosi pradžioje lervos prisikabina prie kietų objektų ir būna nejudrios, kol nesuvartoja vidinius maisto resursus. Skiauterėtojo tritono lervos yra pelaginės ir maitinasi mažais vandens bestuburiais. Priklausomai nuo vandens temperatūros lervų metamorfozė prasideda po 7,5 – 10,5 savaičių, o baigiasi sulaukus 10 – 14 savaičių amžiaus. Paprastai liepą ar rugpjūtį maži tritoniukai išlipa iš vandens. Tačiau lervos gali pasilikti žiemoti vandens telkinyje ir metamorfozę baigti pavasarį, jei vandens temperatūra buvo žema ir jos nespėjo užaugti.  Tik perėję metamorfozę jauni skiauterėtieji tritonai būna 65 – 78 mm ilgio.  Sausumoje jaunikliai praleidžia 3-5 metus, kol sulaukia lytinės brandos. Tačiau brandos amžius priklauso nuo to, kokioje geografinėje platumoje jie gyvena.

Įprasta manyti, kad tritonai, kaip ir kiti varliagyviai, yra blogai prisitaikę gyventi sausumoje. Tačiau išskirtinės biologinės savybės šiems gyvūnams leidžia įsikurti labai specifinėse ekologinėse nišose. Skiauterėtieji tritonai sugeba savo dviejų fazių gyvenimo ciklą priderinti prie vandens telkinių periodiškų išdžiūvimo laikotarpių. Jie netgi dažniau randami tuose vandens telkiniuose, kurie išdžiūsta sausringais metais, negu tuose, kurie niekuomet neišdžiūsta. Optimalus vandens telkinio išdžiūvimo dažnis yra vieneri metai per dešimtmetį. Nepastovi kūno temperatūra taip pat turi privalumų. Lyginant su paukščiais, žinduoliais ir netgi kai kuriais ropliais, varliagyvių maisto poreikiai yra maži. Jie gali gyventi tose vietose, kur maisto ištekliai skurdūs ir kitos stuburinių grupės ten neišgyventų.

Tipiškos skiauterėtojo tritono vandens buveinės plotas yra 25 – 1500 m2. Tritonai gali gyventi ir šiek tiek didesniuose stovinčio vandens telkiniuose, tačiau tokiuose telkiniuose jie dažniausiai neatlaiko ten gyvenančių žuvų konkurencijos. Žuvys suėda tritonų lervutes ir populiacija nebegali atsinaujinti. Skiauterėtasis tritonas, būdamas ganėtinai didelis gyvūnas, dažniau mėgsta gyventi vandens telkiniuose, gilesniuose nei 0,5 m. Tačiau nemažiau svarbūs seklūs, pusės metro gylio, su negausia dugno augalija vandens plotai. Juose vanduo paprastai būna šiltesnis ir skatina greitesnį lervų vystymąsi.

Skiauterėtųjų tritonų paplitimo tyrimai rodo, žymų prieraišumą vandens telkinio dugnui padengtam smėliu arba moliu, tačiau ne dumblu ar durpėmis. Šios rūšies tritonai vengia drumsto bei dumblių priaugusio vandens, todėl dažniau aptinkami skaidraus vandens kūdrose.

Nors tritonai ir neėda veisimosi kūdrose esančios augmenijos, tačiau kūdrų dugno augalai gelbsti tritonus nuo plėšrūnų, ant jų taip pat sudedami kiaušiniai. Dažniausiai kiaušinėliai prilipinami ant paprastosios monažolės, praujenės, mėtos, plūduriuojančiosios plūdės, pelkinės neužmirštuolės ir įvairių vėdrynų rūšių augalų. Svarbu tik, kad augmenijos nebūtų pernelyg tanki ir vešli. Išvešėję augalai apriboja tritonų gyvenamąją erdvę, sumažėja tuoktuvinių šokių pasirodymų galimybės.

Tritonams svarbu ne tik vandens buveinių sąlygos, bet ir šias buveines supanti aplinka. Paprastai tritonai nuo veisimosi kūdros nenutolsta toliau negu 500 m, taigi tokiu spinduliu nuo vandens telkinio jie turi susirasti vietą žiemojimui. Plotas aplink kūdrą taip pat turi būti tinkamas tritonams išropoti iš vandens tiek vasarą, tiek rudenį.

Lietuvoje gyvenantiems skiauterėtiesiems tritonams ypač reikšmingas šalia kūdrų augantis brandus lapuočių miškas. Tai ir svarbus maisto šaltinis, ir jame lengviau rasti tinkamą žiemavietę. Kuo miškas arčiau kūdros, tuo didesnė tikimybė, kad tritonai tokioje kūdroje apsigyvens. Tačiau vandens telkinį iš visų pusių supantis miškas trukdo tritonams veistis. Nuo medžių krintantys šešėliai pernelyg užtemdo vandens telkinį. Todėl optimaliausia kai pietinėje kūdros pusėje yra pievutė, leidžianti šilčiausiems saulės spinduliams įšildyti vandenį.

Tritonų kūno temperatūra tiesiogiai priklauso nuo aplinkos. Nenorėdami sušalti šie gyviai žiemojimui renkasi tas vietas, kurių temperatūra yra teigiama. Jie gali žiemoti po senais kelmais ar nuvirtusiais medžiais, nes pūvanti mediena išskiria šilumą. Kartais tritonai susiranda kitų gyvūnų po žeme išraustus ir nebenaudojamus urvelius. Retkarčiais prieglobsčio nuo šalčio jie ieško žmonių gyvenamose patalpose, rūsiuose ar po namų pamatais. Tačiau skiauterėtasis tritonas itin retai ieško žmogaus prieglobsčio. Ši rūšis nuo paprastųjų tritonų skiriasi tuo, kad jiems reikia natūralios žmogaus mažai pakeistos aplinkos. Šios rūšies tritonų galima rasti ir nenatūraliose buveinėse, tačiau tokie atvejai pasitaiko išties retai.

Daug priežasčių lemia varliagyvių nykimą visame pasaulyje, tačiau buveinių pokyčiai yra geriausiai išaiškinta varliagyvių populiacijų mažėjimo priežastis. Vandens telkinių užteršimas arba rūgštėjimas daro didelį neigiamą poveikį varliagyvių paplitimui, dauginimuisi, kiaušinių bei lervų vystymuisi ir mirtingumui. Nustatyta, kad metalai ir cheminiai preparatai, naudojami insekticiduose bei herbiciduose, labai neigiamai veikia varliagyvių lervinę stadiją. Lietuvoje tritonai nyksta dėl užaugančių kūdrų, mažėjant natūralių pievų, miškų aplink kūdras iškirtimo. Kai kurie žmonių įpročiai daro didžiulę neigiamą įtaką. Paprastai į kūdras prileidžiama žuvų, su kurios suėda tritonų lervutes.

Skiauterėtasis tritonas randamas beveik visoje Europoje, išskyrus pietvakarinę jos dalį, kurioje jį pakeičia marmuriškasis tritonas. Rytuose skiauterėtasis tritonas yra paplitęs iki Vidurio Rusijos. Kartais skiauterėtasis tritonas yra randamas net 2 km virš jūros lygio aukštyje, tačiau ši rūšis labiau mėgsta gyventi žemumose, todėl dažniausiai aptinkama žemiau nei 90 m virš jūros lygio.

Apie skiauterėtųjų tritonų paplitimą, o ypač Lietuvos teritorijoje, trūksta duomenų. Aišku tik, kad ši rūšis mūsų šalyje paplitusi netolygiai, o skaitlingumu gerokai nusileidžia paprastajam tritonui. Dažniausiai skiauterėtieji tritonai aptinkami pietrytinėje Lietuvos dalyje. Į Lietuvos Raudonąją Knygą skiauterėtieji tritonai įrašyti nuo 1991 metų. Šiuo metu jie saugomi 4(I) kategorijoje. Be to, rūšis saugoma Berno konvencijos II ir ES Buveinių direktyvos II ir IV prieduose.