Ar užteks žuvies ir jūrai, ir stalui?

2010-07-09

2010 m. birželio 21 d. Žemės ūkio ministerijoje įvyko Lietuvos  gamtos fondo inicijuotas susitikimas-diskusija apie Bendrosios žuvininkystės politikos reformą. Susitikime dalyvavo verslinės ir mėgėjiškos žuvininkystės, valdžios įstaigų ir aplinkosaugos organizacijų atstovai. Be kalbų apie Europos Sąjungoje vykstančius politikos pokyčius ir jų įtaką Lietuvos žuvininksytei, vyko spalvingos diskusijos apie komercinės ir rekreacinės žūklės mastus, ekonominę svarbą, nelegalią žvejybą, žuvies išteklių būklę.

Europos Komisija praėjusiais metais pripažino, kad dabartinė žuvininkystės politika įklimpo į aklavietę: tikslai nepasiekti, o nelegali žvejyba ir trumpalaikės naudos vaikymasis žuvies išteklių sąskaita taip įsišakniję, kad dabar apie 80 proc. visų ES gaudomų komercinių žuvų rūšių ištekliai nuolat mažėja. Ir netgi nagalime būti tikri, kad išteklių vertinimas atitinka tikrovę, nes apie nelegalios ar nedeklaruotos žūklės mastus galima tik spėlioti.

Lietuvoje visų pirma nesutariama kiek gi iš tiesų žuvies ištraukia žvejai verslininkai ir kiek sužvejoja mėgejai, bei kuris sektorius atneša daugiau ekonominės ir socialinės naudos Lietuvos ūkiui – verslinė ar mėgėjiška žūklė.

Oficiali statistika rodo, kad verslinės žūklės laimikio vertė lygi įvairių sektoriui teikiamų subsidijų vertei. Tad vartotojai už žuvį sumoka du kartus: jų sumokėti mokesčiai naudojami subsidijoms, ir paskui dar pinigėlius už žuvį sumokame turguje arba parduotuvėje.

Žvejai mėgėjai pyksta dėl tokios neracionalios žvejybos politikos. Mėgėjų gretos žymiai gausesnės: nelygu kaip skaičiuosi ir vertinsi, jų yra ne mažiau kaip 50 tūkstančių, bet grečiau kokie du šimtai tūkstančių. O jei skaičiuosime ir tokius, kurie meškerę įmerkia tik kokį kartą per metus, tai skaičius pasieks pusę milijono.

Vertinant indėlį į šalies ūkį, verta apimti ne tik sugautos žuvies kiekį ir jos vertę, bet ir susijusį verslą. Verslinės žuvininkystės atveju tai žuvies perdirbėjai, akvakultūros, žuvivaisos įmonės. Mėgėjiškos žūklės atveju tai žūklės įrangos, drabužių parduotuvės, specializuoti žurnalai ir pan. Panašu, kad aplink mėgėjišką žūklę besisukančio verslo apyvarta ir indėlis į šalies bendrąjį vidaus produktą gerokai viršija verslinės žuvininkystės indėlį.

Tiesa, atviroje jūroje žvejoja praktiškai tik žvejai verslininkai. O štai priekrantėje jau prasideda kova: žuvies čia jau gerokai sumažėję, ir tą pačią vaikosi ir mėgėjai, ir žvejai verslininkai. Kovos tęsiasi Kuršių mariose ir dideliuose vidaus vandens telkiniuose.

Vis dėlto aplinkosauginėms organizacijoms svarbu ne tiek pats išgaudomos žuvies kiekis, kiek jūroje ar kituose vandens telkiniuose liekanti žuvis ir žvejybos poveikis kitiems gyviems organizmams bei vandens ekosistemoms. Po to, kai pažvejoja verslininkai, mėgėjai ir brakonieriai, ar išgyvena pakankamai žuvų, kad ištekliai galėtų atsikurti? Kiek paukščių patenka į žvejų tinklus? Kiek žuvies sugaunama „netyčia“ ir išverčiama atgal į jūrą (jau sužalotos ar negyvos), nes arba viršyta tos žuvies sugavimo kvota, arba sugautos žuvys per mažos ir norisi kvotą „užpildyti“ didesne žuvimi, arba tinklas tiesiog iškošė verslui nereikalingą žuvį?

Kol nesutariama dėl skaičių kiek gi žuvies išgaudo verslininkai, mėgėjai ir brakonieriai, ir kuris gi sektorius – mėgėjiškos ar verslinės žūklės – yra svarbesnis ir geresnis, dabartinė situacija tęsiasi ir kyla klausimas kiek gi žuvies išgyvens. Ar besiginčydami neišgaudysim jos tiek, kad neužteks niekam?

Tad pagrindiniai siūlymai, dėl kurių sutarė bent jau dauguma, buvo kontrolės ir apskaitos gerinimas tiek verslinei, tiek mėgėjiškai žūklei. Diskusijų dar reikia, bet reikės ir priimti sprendimus, ir galbūt dar neturint pilnos informacijos, dėl kurios patikimumo sutars visi.