Besaikės žūklės laikai jau eina į pabaigą

2010-07-09

Mokslininkai skambina pavojaus varpais: jei padėtis nepasikeis, iki 2050-ųjų Europos vandenyse neliks komercinės žūklės.

Anaiptol ne dėl to, kad išnyktų žvejo profesija. Paprasčiausiai nebebus ką gaudyti. Nebus ką parduoti ir ką patiekti ant stalo.

Pirmoji auka -- tunas

Apie tai, kad Europos Sąjungos žuvininkystės politika priėjo liepto galą, jau seniai sutaria tiek ichtiologai, tiek ekonomistai.

Šiuo metu žvejybos įmonėms paskirstomos kvotos ne pagal mokslininkų rekomendacijas, o pagal politikų užgaidas ir norą įsiteikti rinkėjams. To kaina – apie 80 proc. visų ES gaudomų komercinių žuvų rūšių ištekliai nuolat mažėja.

Tačiau žvejams gyventi reikia. Todėl karai dėl didesnių ar bent ne mažesnių kvotų – jau įprastas reiškinys.

Bene skambiausias atvejis – kautynės dėl sparčiai nykstančio Viduržemio jūros mėlynojo tuno. Per pastaruosius 50 metų jo populiacija sumenko net 72 procentais. Tarptautinė Atlanto tunų apsaugos komisija jau prieš keletą metų griežtai įspėjo: jei norite šią žuvį gaudyti ateityje, būtina bent laikinai įvesti draudimą ją žvejoti.

Tačiau tam priešinasi ir žvejai, ir politikai. Ir brakonieriai – vieša paslaptis, kad maždaug trečdalis šių žuvų pagaunamos nelegaliai. Visus vilioja pinigai, juolab kad sušio mėgėjai japonai sutinka mokėti bet kiek už mėlynuosius tunus.

Vis dėlto panašių pavyzdžių neverta dairytis taip toli. Antai Lietuvos žvejams, žūklaujantiems Baltijos jūroje, bene svarbiausia žuvis yra menkė. Ji palyginti nesunkiai gaudoma, o pelnas – nemažas.

Tačiau menkės subręsta ir neršti pradeda tik po keleto metų. Vadinasi, tik kantrybė gali pagelbėti, kad šių žuvų gausėtų. Deja, laukti niekas nėra linkęs, todėl didžioji dalis Baltijos jūroje pagaunamų menkių dar nėra nė sykio neršusios.

Paleidžia negyvas žuvis

Dažniausiai žvejojama tinklais arba tralais, ir į tinklus pakliūva įvairių rūšių žuvys, vandens paukščiai ir kiti jūros organizmai. Mažiau vertingos žuvys bei kiti jūros organizmai paprasčiausiai išverčiami atgal į jūrą. Deja, tos žuvys ir paukščiai jau būna sužaloti ar išvis žuvę.

Iš laivų atgal į jūrą išverčiama netgi vertinga žuvis. Mat kvotos iš tiesų nustatomos ne sugaunamos, o į krantą atgabenamos žuvies kiekiui. Tad jei į tinklą pakliuvo žuvų, kurių kvota jau išnaudota, jos skrieja atgal į jūrą. Deja, po to daugelis jų ne tik nebegali neršti, bet ir išvis nebeišgyvena.

Tokiu būdu kiekvienais metais „netyčia“ žūva 20 milijonų tonų įvairių jūros gyvių. Tarp atgal į jūrą išmetamų žuvų – ir dalis menkių. Šiaurės jūroje 2008 m. Apie 60 proc. sugautų menkių buvo išversta atgal į jūrą.

Norai buvo geri

Pačios savaime žvejybos kvotos nėra koks nors blogis. Juolab kad jomis paremta Europos Sąjungos bendrosios žuvininkystės politikos sistema buvo skirta labai kilniam tikslui: saugoti ir atkurti žuvies išteklius ir išsaugoti nuo žvejybos priklausančių pakrančių gyvenviečių gyvybingumą.

Tačiau realiai sistema neveikia. Mat visi sutaria, kad kvotos – būtinos, tačiau kiekvienais metais politikai nusileidžia žvejų verslininkų spaudimui ir nustato jas maksimalias. Kas bus dar po metų – nelabai kam ir rūpi.

Taip ir patenkama į užburtą ratą: kasmet žuvies ištekliai mažėja, kvotos – irgi, tačiau vėl nustatomos maksimalios. Vienam laivui leidžiama pagauti vis mažiau žuvies, todėl mažėja žvejų pajamos.

Be kvotų žvejybai, iki šiol siūlomos kompensacijos iš verslo pasitraukiantiems žvejams, išmokos laivams atnaujinti, subsidijos degalams, teikiama parama žuvies perdirbėjams ir pan.

Tačiau kol kas viskas – kaip į balą. Sistema žlunga ne tik ekologijos, bet ir ekonomikos požiūriu. Mat mokesčių mokėtojų pinigai, išleidžiami jai išlaikyti, viršija sugaunamos ir parduodamos žuvies vertę.

Panašiai kaip ir žemės ūkyje, daug ES lėšų buvo skirta įvairioms išmokoms, kompensacijoms, subsidijoms, sistemai administruoti ir žvejams kontroliuoti: 2007-2013 metams bendrajai žuvininkystės politikai įgyvendinti skirta 3,8 milijardų eurų!

Jau pripažino klaidas

Europos Komisija neslepia, kad bendroji žuvininkystės politika nepasiteisino. Jos kvietimu jau pradėtos rengti diskusijos dėl naujos strategijos.

Nuo to, kas jose nugalės, ir priklausys žuvų išteklių ateitis Europos teritoriniuose vandenyse. Ietis galanda žvejai verslininkai, norintys uždirbti kuo daugiau ir tuojau pat. Priešingoje barikadų pusėje – įvairios mokslininkų ir ekologijos entuziastų organizacijos.

Kadangi aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų balsai anksčiau buvo pavieniai ir menkai girdimi, dabar įkurtas bendras judėjimas „Ocean 2012“. Mat nuo 2012 metų turėtų įsigalioti nauja žuvininkystės politikos strategija.

„Ocean 2012“ anaiptol nėra aklai nusiteikusių radikalų sambūris. Greičiau priešingai: organizacija tiesiog mano, kad be ekologinės pusiausvyros neįmanomas ekonominis ar socialinis stabilumas.

Kieno balsai nugalės diskusijose – priklauso nuo kiekvieno ES piliečio. Juk nesinorėtų, kad vaikai ar anūkai menkę, silkę ar kitokią žuvį žinotų tik iš pasakojimų.

 

 

Mokslininkai skambina pavojaus varpais: jei padėtis nepasikeis, iki 2050-ųjų Europos vandenyse neliks komercinės žūklės.

 

Anaiptol ne dėl to, kad išnyktų žvejo profesija. Paprasčiausiai nebebus ką gaudyti. Nebus ką parduoti ir ką patiekti ant stalo.

 

Pirmoji auka -- tunas

 

Apie tai, kad Europos Sąjungos žuvininkystės politika priėjo liepto galą, jau seniai sutaria tiek ichtiologai, tiek ekonomistai.

 

Šiuo metu žvejybos įmonėms paskirstomos kvotos ne pagal mokslininkų rekomendacijas, o pagal politikų užgaidas ir norą įsiteikti rinkėjams. To kaina – apie 80 proc. visų ES gaudomų komercinių žuvų rūšių ištekliai nuolat mažėja.

 

Tačiau žvejams gyventi reikia. Todėl karai dėl didesnių ar bent ne mažesnių kvotų – jau įprastas reiškinys.

 

Bene skambiausias atvejis – kautynės dėl sparčiai nykstančio Viduržemio jūros mėlynojo tuno. Per pastaruosius 50 metų jo populiacija sumenko net 72 procentais. Tarptautinė Atlanto tunų apsaugos komisija jau prieš keletą metų griežtai įspėjo: jei norite šią žuvį gaudyti ateityje, būtina bent laikinai įvesti draudimą ją žvejoti.

 

Tačiau tam priešinasi ir žvejai, ir politikai. Ir brakonieriai – vieša paslaptis, kad maždaug trečdalis šių žuvų pagaunamos nelegaliai. Visus vilioja pinigai, juolab kad sušio mėgėjai japonai sutinka mokėti bet kiek už mėlynuosius tunus.

 

Vis dėlto panašių pavyzdžių neverta dairytis taip toli. Antai Lietuvos žvejams, žūklaujantiems Baltijos jūroje, bene svarbiausia žuvis yra menkė. Ji palyginti nesunkiai gaudoma, o pelnas – nemažas.

 

Tačiau menkės subręsta ir neršti pradeda tik po keleto metų. Vadinasi, tik kantrybė gali pagelbėti, kad šių žuvų gausėtų. Deja, laukti niekas nėra linkęs, todėl didžioji dalis Baltijos jūroje pagaunamų menkių dar nėra nė sykio neršusios.

 

Paleidžia negyvas žuvis

 

Dažniausiai žvejojama tinklais arba tralais, ir į tinklus pakliūva įvairių rūšių žuvys, vandens paukščiai ir kiti jūros organizmai. Mažiau vertingos žuvys bei kiti jūros organizmai paprasčiausiai išverčiami atgal į jūrą. Deja, tos žuvys ir paukščiai jau būna sužaloti ar išvis žuvę.

 

Iš laivų atgal į jūrą išverčiama netgi vertinga žuvis. Mat kvotos iš tiesų nustatomos ne sugaunamos, o į krantą atgabenamos žuvies kiekiui. Tad jei į tinklą pakliuvo žuvų, kurių kvota jau išnaudota, jos skrieja atgal į jūrą. Deja, po to daugelis jų ne tik nebegali neršti, bet ir išvis nebeišgyvena.

 

Tokiu būdu kiekvienais metais „netyčia“ žūva 20 milijonų tonų įvairių jūros gyvių. Tarp atgal į jūrą išmetamų žuvų – ir dalis menkių. Šiaurės jūroje 2008 m. Apie 60 proc. sugautų menkių buvo išversta atgal į jūrą.

 

Norai buvo geri

 

Pačios savaime žvejybos kvotos nėra koks nors blogis. Juolab kad jomis paremta Europos Sąjungos bendrosios žuvininkystės politikos sistema buvo skirta labai kilniam tikslui: saugoti ir atkurti žuvies išteklius ir išsaugoti nuo žvejybos priklausančių pakrančių gyvenviečių gyvybingumą.

 

Tačiau realiai sistema neveikia. Mat visi sutaria, kad kvotos – būtinos, tačiau kiekvienais metais politikai nusileidžia žvejų verslininkų spaudimui ir nustato jas maksimalias. Kas bus dar po metų – nelabai kam ir rūpi.

 

Taip ir patenkama į užburtą ratą: kasmet žuvies ištekliai mažėja, kvotos – irgi, tačiau vėl nustatomos maksimalios. Vienam laivui leidžiama pagauti vis mažiau žuvies, todėl mažėja žvejų pajamos.

 

Be kvotų žvejybai, iki šiol siūlomos kompensacijos iš verslo pasitraukiantiems žvejams, išmokos laivams atnaujinti, subsidijos degalams, teikiama parama žuvies perdirbėjams ir pan.

 

Tačiau kol kas viskas – kaip į balą. Sistema žlunga ne tik ekologijos, bet ir ekonomikos požiūriu. Mat mokesčių mokėtojų pinigai, išleidžiami jai išlaikyti, viršija sugaunamos ir parduodamos žuvies vertę.

 

Panašiai kaip ir žemės ūkyje, daug ES lėšų buvo skirta įvairioms išmokoms, kompensacijoms, subsidijoms, sistemai administruoti ir žvejams kontroliuoti: 2007-2013 metams bendrajai žuvininkystės politikai įgyvendinti skirta 3,8 milijardų eurų!

 

Jau pripažino klaidas

 

Europos Komisija neslepia, kad bendroji žuvininkystės politika nepasiteisino. Jos kvietimu jau pradėtos rengti diskusijos dėl naujos strategijos.

 

Nuo to, kas jose nugalės, ir priklausys žuvų išteklių ateitis Europos teritoriniuose vandenyse. Ietis galanda žvejai verslininkai, norintys uždirbti kuo daugiau ir tuojau pat. Priešingoje barikadų pusėje – įvairios mokslininkų ir ekologijos entuziastų organizacijos.

 

Kadangi aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų balsai anksčiau buvo pavieniai ir menkai girdimi, dabar įkurtas bendras judėjimas „Ocean 2012“. Mat nuo 2012 metų turėtų įsigalioti nauja žuvininkystės politikos strategija.

 

„Ocean 2012“ anaiptol nėra aklai nusiteikusių radikalų sambūris. Greičiau priešingai: organizacija tiesiog mano, kad be ekologinės pusiausvyros neįmanomas ekonominis ar socialinis stabilumas.

 

Kieno balsai nugalės diskusijose – priklauso nuo kiekvieno ES piliečio. Juk nesinorėtų, kad vaikai ar anūkai menkę, silkę ar kitokią žuvį žinotų tik iš pasakojimų.