Pasaulinė pelkių diena kasmet minima vasario 2-ąją, pagerbiant 1971 m. Ramsaro mieste (Irane) pasirašytą Jungtinių Tautų Konvenciją, kuria šalys sutarė saugoti pelkes. Tuo metu Konvencija labiausiai siekta apsaugoti pelkėse gyvenančių retų paukščių rūšis. Tačiau bėgant metams ir vykdant įvairius pelkių tyrimus pamažu atrandama ir daugiau jų teikiamos naudos: pelkės, kaip ir medžiai, saugo didžiulius kiekius klimatą šildančio CO_2. Negana to, jose galima vystyti visiškai naują ūkinę veiklą.

Pasaulinę pelkių dieną švenčia visos 170 konvenciją pasirašiusių šalių, įsipareigojusių saugoti ir atsakingai naudoti pasaulio pelkes bei kitas šlapynes (nendrynus, dirbtinius ir natūralius vandens telkinius, nuolat ar laikinai užmirkusias teritorijas).

Į Ramsaro tarptautinę reikšmę turinčių pelkinių vietovių sąrašą įrašytos Žuvinto, Čepkelių, Kamanų, Viešvilės, Girutiškio pelkės, Nemuno deltos regioninio parko teritorija ir Adutiškio-Svylos-Birvėtos šlapžemių kompleksas.

Lietuvoje iš viso yra 655 tūkstančių hektarų pelkių ir du trečdaliai šio ploto yra pažeista sausinimo.

Pelkės gali mums padėti kovoti su klimato kaita

„Per pastaruosius 50 metų natūralios šlapynės pasaulyje nyksta tris kartus sparčiau nei miškai,“ – skelbiama Ramsaro konvencijos sekretoriato ataskaitoje „Pasaulio šlapynių apžvalga“ (Global Wetland Outlook, 2018). Gali atrodyti, kad šlapynių nykimas yra tolimas ir mums visai nereikšmingas procesas, o pačios pelkės – kažkoks nevykęs gamtos tvarinys. Tačiau būtent gyvybingos pelkių ir kitų šlapynių ekosistemos gali padėti spręsti daugelį žmogaus veiklos sukeltų ekologinių problemų.

Vandenynų pakrantėse šlapynės prislopina siautėjančių audrų sukeltas bangas ar pražūtingų cunamių jėgą. Jos tarsi kempinė sugeria ir kaupia kritulių ir sniego tirpsmo vandenį, o sausros metu juo papildo kaimynystėje plytinčias drėgmės stokojančias ekosistemas.

Pelkės formuoja mikroklimatą, valo apylinkių orą ir vandenį, yra specifinių, dažniausiai retų augalų ir gyvūnų prieglobstis, teikia žaliavas pramonei ir žemės ūkiui (vaistinius, maistinius augalus, durpes).

Pelkės dengia vos 3 % sausumos ploto, tačiau jų gelmėse – durpių kloduose, slypi apie 30 % organinės anglies, t. y. du kartus daugiau nei yra sukaupta visuose planetos miškuose. Būtent dėl šios priežasties mokslininkai, gamtininkai yra pripažinę, kad pelkės ir kitos šlapynės itin svarbios prisitaikymui prie klimato kaitos ir jos švelninimui.

Tvarkoma Pūsčios pelkė - šalinama augalija 

...arba paspartinti klimato kaitą

Nusausintose pelkėse dėl suaktyvėjusių mikroorganizmų veiklos durpės pradeda skaidytis ir į atmosferą išsiveržia anglies dvideginis (CO₂) bei kitos šiltnamio efektą sukeliančios dujos. Natūralios pelkės yra svarbi organinės anglies saugykla, augalų (fotosintezės) dėka iš atmosferos sugerianti anglies dvideginį ir jį užrakinanti durpių kloduose. Tačiau Baltijos ir kitose Šiaurės Europos šalyse iš nusausintų pelkių kasmet išsiskiria apie 80 milijonų tonų anglies dvideginio. Tai prilygsta ketvirtadaliui žmogaus veiklos nulemtų emisijų šiame regione!

Tad ne veltui Ramsaro konvencijos sekretoriatas 2019 metų pasaulinės pelkių dienos renginius sieja su klimato kaita.

Lietuvos gamtos fondo specialistai šiuo metu vykdo pelkių ekologinio atkūrimo darbus Pūsčios (Zarasų r.), Sacharos pelkėse (Rokiškio r.), dalyje nusausintos Amalvos aukštapelkės (Marijampolės r.). (Projektas CO2 emisijų sumažinimas atkuriant nusausintus ir degraduojančius durpynus Šiaurės Europos lygumose. LIFE PEAT RESTORE LIFE 15 CCM/DE/000138).  Taip pat siekia atkurti pelkių buveines durpynuose, kuriuos ką tik užbaigta durpių gavyba (pvz., Aukštumalos durpyne Šilutės r.) 2012–2017 m. Aukštumalos pelkės atkūrimo projekto (AUKSTUMALA LIFE12 NAT/LT/000965) metu atlikti darbai leidžia po truputį atgimti šiai aukštapelkei.

Iš pelkių – sodininkystei, statybai ir net biokurui tinkamos medžiagos

Daugelį metų nusausintos Lietuvos pelkės buvo naudojamos žemdirbystei, miškininkystei ar durpių kasybai. Pastaraisiais metais iš durpių gaminami substratai  daržovių, gėlių ir kitų sodinukų auginimui. Deja, norit išgauti durpes reikia sausinti pelkes, nusausintos pelkės nebeatlieka savo vaidmens ir į atmosferą išskiria didžiulius kiekius šiltnamio efektą skatinančių dujų (ypač CO₂).

Viena iš pastaraisiais metais Lietuvos gamtos fondo vykdomų veiklų – įvertinti tvaraus ūkininkavimo pelkėse galimybes. Vakarų Europos šalyse (Vokietijoje, Olandijoje, Danijoje ir kt.) šiuo metu populiarėja nauja žemės ūkio šaka – pelkininkystė (angl. Paludiculture). Pelkininkystė nuo įprasto ūkininkavimo skiriasi tuo, kad pelkėtose vietovėse aukštas vandens lygis, nepažeidžiama pelkės ekosistema.

Užsienio šalyse pelkėse auginamos nendrės, viksvos, alksniai, kiminai ir kiti pelkiniai augalai  – visa tai yra atsinaujinantys ištekliai. Pelkininkystė gali atnešti keliagubos naudos:

–        auginamus augalus galima panaudoti įvairiose srityse – tiek biokurui, tiek kaip statybines medžiagas

–        į atmosferą išmetama mažiau anglies dvideginio, tokiu būdu švelniname klimatos kaitos padarinius

–        palaikoma vandens kokybė ir mažina eutrofikacija (vandens telkinių užžėlimas);

–        saugomos retos rūšys ir vertingos jų gyvenamos buveinės

–        mažinamas durpynų gaisrų pavojus

Tvarkoma Pūsčios pelkė - šalinama augalija 

Kitas, mūsų kraštuose dar beveik netaikytas augalų panaudojimo būdas yra statybinių medžiagų iš nendrių ir švendrų gamyba. Nuo seno Lietuvoje nendres įprasta naudoti stogams dengti. Tačiau tai toli gražu ne vienintelis šių augalų panaudojimo būdas. Dar XIX a. pradžioje įkurta vokiečių įmonė „Hiss Reet“ iš nendrių gamina ir tvoras, sienų, lubų fasadų elementus.

Šiuo metu Europinės klimato iniciatyvos EUKI (Vokietija) lėšomsi finansuojamo projekto „Pelkininkystė Baltijos šalyse. Potencialo ir pajėgumų vystymas klimato kaitai mažinti protingai panaudojant  pelkes“ dalyvaujančios šalys (Latvija, Estija, Lietuva) yra atlikusios pelkininkystei tinkamų plotų analizę.