Upės dugne suspindęs pirmas pavasario saulės spindulys žadina giliai įmigusią Kvarkuolę. Krust akis, krust ausis – regis, žiema išsiurbė jėgas iki paskutiniųjų. Sukaupusi dar likusią energiją atsargiai ištiesia vieną kojelę, tuomet antrą, ramiai atsimerkia ir pasiražo. Metas keltis. Tačiau čia pat skubiai užsimerkia: negali būti, šalia jos žiemojusios draugužės atrodo it negyvos!.. Puola prie vienos, krutina kitą – vargšės nebesulaukė pavasario... Vieniša varlė blaškosi vandenyje, galiausiai išnyra į paviršių, o srovė ją nuneša į krantą. Ir šit, šaltoje varlės galvelėje sušvinta viltis: močiutė pasakojo, kad ten, anapus slėnio, yra jaukios ramios balelės, į kurias pavasarį visos varlės skuba atgauti jėgų. Močiutė varlė ten net senelį varliną sutiko! Kelią močiutė labai gerai buvo nupasakojusi, o ir pati Kvarkuolė tartum jauste jaučia savo šaltą kraują tvinkčiojant ir ton pusėn vedant.

Sunki Kvarkuolės kelionė. Kiekvienas šoktelėjimas, regis, siurbia paskutines jėgas, pilvelis urzgia iš alkio, juk vabzdžiai – mėgstamas jos užkandis – tikri miegaliai, dar tik budinasi... Greičiau ne ką užkrimsti rasi, o pats suvalgytas būsi – grįžę iš ilgos kelionės paukščiai pamiršo rudenį duotas priesaikas nuo pavasario tapti vegetarais ir visai nesibodi varlės užkrimsti. Sukant pamiške ir lapė mielai varlės kulšelę apgraužtų. Bet iriasi narsi varlytė per pernykščius lapus, pavėsyje dar apšarmojusius, kopia per stačius žolės kupstus, per sužvarbusios žemės grumstus. Iš paskutiniųjų pasistiebia ant galinių kojelių, užsiropščia ant kelmo – dairosi viltingai į tolį, klausosi apšalusiom auselėm – gal užgirs užmatys tolumoje savo giminaites kurkiančias. Ir tikrai – jau girdi per mišką ataidi jausmingi varlių romansai. Ir užplūsta šaltą varlės širdelę prisiminimai: apie savo varlių gentį, iš kurios raštų margumą paveldėjo; svajonės apie mažus varliukus, kuriems tą raštą perduos, suspaudė širdį. Ašarą kojele braukia, prisiminusi savo drauges, ežero dugne pavasario nesulaukusias, ir iš naujo supranta: ji – varlė laimingoji. Ir regis nebe užšalusiom kojelėm varlė klibikščiuoja, tačiau iš nekantrumo jau oru sklendžia – jau tuoj tuoj murktels į drungną jaukią balą...

Tik štai, varlės kelionę sutrikdo netikėta kliūtis – kelias, kuriuo lekia riaumojantys plieniniai žvėrys. Metasi varlė į kairę – krašto nematyt. Kiūtina dešinėn, kol pailsta – jokios vilties. Kaip keista: močiutė niekad apie šią kliūtį net žodžiu neužsiminė, negi būtų pamiršusi... Jei būčiau stipri ir pavalgiusi, gal ir perbėgčiau į kitą pusę, bet dabar..., - dvejoja varlė. Palauksiu dienelę kitą. Veltui laukia Kvarkuolė – žvėrys nesiliauja riaumoję, jėgos nesiliauja sekusios, tampa aišku: vienintelis kelias – tiesiai per greitkelį. Sukaupusi paskutines jėgas, varlė užsiropščia ant asfalto, šis pasveikina ją jaukia šiluma trumpam suteikdamas jėgų ir įžiebdamas viltį varlės akyse, kurias pakėlusi ji išvysta artėjantį automobilio ratą...

Treeekšt.

Varlės kelionė baigėsi.

Taip baigiasi tūkstančių varlių kelionė kiekvieną pavasarį. Gal jau šį pavasarį, Tavo dėka, varlės kelionė baigsis kitaip ir ji nukeliaus pas savo giminaites.

Kaip padėti varlei saugiai pereiti kelią?

• Akimis. Pastebėkite kelio ruožą, kuriame žūsta varliagyviai ir praneškite apie  jį mums el. paštu: dalia.b@glis.lt Kad galėtume išgelbėti kuo daugiau varliagyvių, visų pirma mums reikalinga kuo tikslesnė informacija apie varliagyvių migravimo vietas.
• Rankomis. Jau pernai pastebėjote šimtus po ratais žuvusių varliagyvių? Raitokitės rankoves ir vos prasidėjus varliagyvių migracijai (stebėti reikėtų nuo kovo II savaitės) pastatykite šiame ruože varliagyvius apsaugančią tvorelę. Pastačius tvorelę, būtina ja atsakingai rūpintis ir kasdien bent du kartus pernešti per kelią į duobeles sukritusius varliagyvius.
• Kojomis. Patraukdami dešiniąją nuo greičio pedalo. Pastebėję ant kelio varlę, sumažinkite greitį (iki 30 km/h) – veikiausiai paskui ją atšokuoja dar tuntai labai skubančių jos giminaičių.
• Lūpomis. Varlės migruodamos žūsta daugybėje skirtingų Lietuvos kampelių – kiekviename jų negali būdėti nei valstybinių institucijų specialistai, nei gamtosaugininkai visuomenininkai. Geriausiai varles gali apsaugoti šalia jų gyvenantys žmonės. Jei Jūs pasakosite apie šią problemą savo bičiuliams, giminaičiams ar pažįstamiems, ji sulauks kur kas daugiau dėmesio, o varlės – padėti norinčių rankų.
• Širdimi. Išgelbėti daug migruojančių varliagyvių galime tik šios idėjos vardan susibūrę su bendraminčiais. Suburkite savo miestelyje, kaime, gatvėje bendraminčių būrelį ir kartu išgelbėkite šimtus ar tūkstančius varliagyvių gyvybių. Nežinote, nuo ko pradėti? Dalyvaukite mūsų rengiamuose mokymuose ir sužinokite: http://www.glis.lt/?pid=1&news_id=550
• Pinigine. Net jei šalia Jūsų namų varlės nemigruoja, galite padėti jas išsaugoti. Skirdami piniginę auką, padėsite mums įsigyti reikalingų medžiagų (tinklo tvorelei, kibirų varliagyvių nešiojimui, apsauginių pirštinių bei liemenių savanoriams) ir perduoti jas varlių likimu susirūpinusioms bendruomenėms. Jūsų paaukotomis lėšomis jau buvo išgelbėta ne viena gyvybė Vilniaus Vingio parke: http://www.glis.lt/?pid=1&news_id=418