Pasaulio gamtos apsaugos sąjunga (The International Union for Conservation of Nature) teigia, kad dabartinis rūšių nykimo greitis nuo 1000 iki 10000 kartų viršija natūralų lygį. Svarbių gamtinių buveinių naikinimas, jų suskaidymas, nuskurdinimas, ekosistemų destabilizacija dėl klimato kaitos, taršos, svetimžemių rūšių plitimo ir tiesioginio žmogaus veiklos poveikio lemia, kad kasmet ilgėja sąrašai rūšių, kurioms kyla išnykimo grėsmė. Tačiau tai problema tik tarptautinei bendruomenei. Lietuvoje tai ne problema. Net „saugomos“ rūšys yra saugomos tik popieriniuose įstatymuose ir taisyklėse.

Juodasis gandras labai tinkamas tokios „apsaugos“ pavyzdys. Tai didelis ir lengvai atpažįstamas miško paukštis. Gerą šio paukščio apsaugos būklę įpareigoja užtikrinti ES Paukščių ir Buveinių direktyvos. Juodąjį gandrą, jo lizdus ir gyvenamąsias vietas įpareigoja saugoti Saugomų gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir bendrijų įstatymas. Šio paukščio lizdų apsaugą reglamentuoja Pagrindinių miško kirtimų taisyklės, kurios 200 m atstumu aplink lizdus draudžia pagrindinius kirtimus, o kitus kirtimus leidžia ne veisimosi metu – nuo balandžio 1 d. iki rugsėjo 1 d. Į Lietuvos Raudonąją knygą juodasis gandras įtrauktas nuo 1976 metų. Nepaisant to, juodojo gandro būklė tik blogėja. Naujausi tyrimai rodo, kad juodojo gandro gausumas Lietuvoje per paskutinius 15-20 metų sumažėjo daugiau negu 20%. Viena iš priežasčių – apsaugos nebuvimas.

Lietuvos gamtos fondas kasmet stebi per 80 juodojo gandro lizdų visoje šalyje. Tai sudaro tik apie 10% Lietuvos miškuose esančių lizdų. Ir privačiuose, ir valstybiniuose miškuose kasmet randame bent 2-3 atvejus, kai pažeidžiamos lizdų apsaugos zonos ar net sunaikinamos lizdavietės. Manėme, kad esminė problema - žinių apie lizdus trūkumas, todėl 2007 m. balandį kiekvienam regioniniam aplinkos apsaugos departamentui išsiuntėme informaciją apie jų kontroliuojamoje teritorijoje esančius juodojo gandro lizdus ir sklypų sąrašus, kurie patenka į lizdų apsaugos zonas. Tai nieko nepakeitė. Vos įpusėję lizdaviečių tikrinimą, jau nustatėme tris įstatymo ir kirtimų taisyklių pažeidimus. 2008 metų pradžioje plynai iškirsti du lizdiniais sklypai kartu su lizdais, nors aplinkos apsaugos agentūros turėjo informaciją apie juos. Dar viena gandro lizdavietė sunaikinta, kai be leidimo buvo nukirstas su lizdu besiribojantis miško sklypas.

Vilniaus rajone, Girijos miške, privačioje valdoje plynai iškirtus išskirtinės vertės sengirę, kartu su juodojo gandro lizdu sunaikintos dar mažiausiai 5 į Raudonąją knygą įtrauktos rūšys ir jų buveinės. Tai buvo vienintelis Vilniaus rajono privačiuose miškuose žinomas gandro lizdas. Kirtimo leidimas buvo išduotas, nors Vilniaus rajono aplinkos apsaugos agentūra turėjo informaciją apie lizdą.

Tariamos saugomų rūšių apsaugos simboliu galėtų būti plynas kirtimas ir vėl privačioje valdoje Dotnuvos-Josvainių biosferos poligone, Kėdainių rajone. Tai būtent juodojo gandro apsaugai skirta saugoma teritorija, įsteigta įgyvendinant ES Paukščių direktyvos reikalavimus Lietuvoje. 2008 metų žiemą 261 kvartale esantis sklypas iškirstas plynai kartu su juodojo gandro lizdu. Dar 2005 metais Aplinkos ministro įsakymu šis sklypas buvo patvirtintas kaip juodojo gandro veisimosi zona. Jose plyni kirtimai draudžiami.

Įdomiausia tai, kad tokie kirtimo atvejai net nepatenka į neteisėtų kirtimų statistiką. Apskritai susidaro įspūdis, kad likę mums žinomi juodojo gandro lizdai kirtimų išvengė tik todėl, kad tiems sklypams dar neatėjo kirtimų eilė arba nesutvarkyti nuosavybės, kiti formalumai.

Tai tik vienos rūšies „apsaugos“ pavyzdžiai. Juodasis gandras bent jau daliai visuomenės tiesiog gražus paukštis, kurį vien dėl to reikia saugoti. O kaip saugomos samanos, kerpės, grybai, vabzdžiai ir kiti organizmai, kurių į naujausią Lietuvos Raudonąją knygą įrašytos 767 rūšys? Jei pavartysite Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos veiklos atskaitas, įsitikinsite, kad Lietuvoje saugoma tik viena į Raudonąją knygą įtraukta rūšis – lašiša. Jos nerštaviečių apsaugai kasmet organizuojami specialūs reidai, pasitelkiama net kariuomenė, rašoma laikraščiuose, rodomi televizijos reportažai. Visų kitų rūšių išlikimas yra jų pačių reikalas. Jei aš neteisus, tai inspekcija galėtų pagaliau viešai paskelbti „įslaptintus“ duomenis kiek kartų per 18 Nepriklausomybės metų Lietuvoje neišduotas leidimas kirsti mišką dėl, pavyzdžiui, juodojo gandro lizdo, kurių apsauga aiškiai reglamentuota? Kiek kartų buvo skirta bauda už šio paukščio lizdų sunaikinimą ar apsaugos zonos pažeidimą?

Aplinkos ministerija su didžiule aplinkos apsaugos kontrolę vykdančia sistema neatstovauja gamtosauginio intereso net ir tais pavieniais atvejais, kai yra visos galimybės tai padaryti. Vien tik susierzinimą kelia Aplinkos ministerijos institucijų reakcija į viešumon iškilusius saugomų rūšių naikinimo atvejus. Sujudimo esmė – svarbiausia surasti ne su ministerija susijusį kaltininką. Apie problemas ir pokyčių būtinybę sistemos viduje kaip visada – tyla, nors bene didžiausias tokios situacijos kaltininkas - būtent veiklos imitavimas Aplinkos ministerijoje.

Pateiksiu tik keltą pavyzdžių. Lietuvos Respublikos Saugomų gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir bendrijų įstatymas įsigaliojo 1997 metais. Įstatymo 6 straipsnyje buvo numatytas Saugomų rūšių radaviečių valstybinio registro sukūrimas, kurį tvarko Aplinkos ministerija. Registras turėjo tapti pagrindine teisine priemone įgyvendinant saugomų rūšių išsaugojimą. Po pakeitimo 2001 metais, įstatyme liko tik saugomų rūšių duomenų bazės „...sudaromos šias sritis įgaliotose koordinuoti Vyriausybės institucijose“. Remiantis įstatymu 2002 metais Aplinkos ministerija pagaliau buvo įgaliota „kaupti informaciją apie retas bei nykstančias rūšis ir bendrijas (radavietes, jų gausumą ir kitimą, populiacijų būklę, bendrijų sudėtį) ir sudaryti duomenų bazes“. Praėjo dar 6 metai, o rezultato jokio. Taigi, saugomų rūšių registro ar duomenų bazės kūrimo istorija tęsiasi jau 11 metus. Išskyrus saugomų teritorijų direkcijų ir aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų iniciatyva teikiamus duomenis, aplinkos apsaugos agentūros neturi jokios informacijos kur yra saugomų rūšių gyvenamosios vietos.

Kita problema - bausmės už įstatymo pažeidimus. Pripažįstu, kad vien tik baudos vargu ar padės pasiekti pozityvių pokyčių išsaugant nykstančias rūšis. Vis dėlto adekvačios bausmės yra būtinos sutramdyti tam tikrą kategoriją piliečių, neatsakingų verslininkų, kurie geriausiai supranta tik pinigų kalbą. Tačiau ir šioje srityje yra didelių spragų. Pirmiausiai neaišku kuo remiantis yra nustatomos baudos. Pavyzdžiui, bauda už sunaikintas vabzdžių, augalų, grybų rūšis, kurių Lietuvoje yra išlikę vos keletas radaviečių nustatyta vos 119 Lt bauda. Už suaugusio juodojo gandro sunaikinimą, kuris įtrauktas pažeidžiamų rūšių kategoriją - 957 Lt, o už stumbrą - 41895 Lt, nors pastarasis priskirtas „išsaugotų rūšių“ kategorijai. Gal esminis kriterijus yra individo svoris?

Kiekvienam biologui savaime suprantama, kad rūšies išsaugojimas yra neatsiejamas ne tik nuo individų, bet ir nuo jos gyvenamųjų vietų išsaugojimo. Tai nustato ir įstatymas. Nepaisant to nėra numatytos baudos už saugomų rūšių gyvenamųjų vietų pažeidimą ar sunaikinimą. Vietoj to, yra nustatytos baudos už lizdų, olų sunaikinimą. Paukščių lizdai, žinduolių olos tikriausiai prilyginami gyvenamajai vietai. O vabzdžiai, augalai, grybai apskritai gyvenamųjų vietų neturi, nes baudžiamas tik individų sunaikinimas. Tai elementarių biologijos, ekologijos žinių ignoravimo pavyzdžiai.

Neatsakingiems verslininkams tiesiog paranku ignoruoti draudimus, nes už saugomų paukščių lizdų sunaikinimą nustatytos baudos yra juokingai mažos lyginant su pelnu už parduotą medieną. Be to, ir šių baudų galima lengvai išvengti, nes veisimosi buveinės sunaikinimas nėra nusižengimas. Plyname kirtime medį su lizdu palikęs miško savininkas atsipirks tik 200-500 Lt dydžio bauda už pagrindinių miško kirtimo taisyklių pažeidimą, o su senais miškais susiję nykstantys paukščiai bus priversti ieškoti naujos vietos lizdavietei.

Matyt už šia sritį atsakingi Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriaus specialistai yra įsitikinę, kad pakanka reaguoti į telefono skambučius apie sužeistus ir pas žmones patekusius saugomus paukščius ar kitus gyvūnus, pavienius pranešimus apie kirtimus prie saugomų paukščių lizdų. Tokia gamtosauga gal būt ir tiko praeitame amžiuje. Negalima ignoruoti fakto, kad iškertamos medienos kiekis per paskutinius 15 metų padidėjo daugiau negu tris kartus. Miškuose, laukuose, pievose vis plačiau naudojamos įvairios mašinos, atsirado šimtai specializuotų paslaugas teikiančių įmonių, kurios greitai ir didelėse teritorijose gali pakeisti aplinką - iškirsti mišką, nutiesti kelius, pakeisti vandens režimą ir t.t. Dabartinių žmogaus veiklos sukeliamų aplinkos pokyčių greitis ir mastas viršija daugelio rūšių galimybes prisitaikyti. Tik cinikai ir neišmanėliai gali tvirtinti, kad neverta kvaršinti galvos dėl kažkokių samanų ar kerpių. Saugomų rūšių nykimas - tai mūsų visų problema, nes šie daugeliui nepastebimi organizmai gyvena ne atskirame pasaulyje. Jų nykimas - tai tiesioginis įrodymas, kad blogėja mūsų ir mūsų vaikų gyvenamoji aplinka, o tuo pačiu ir gyvenimo kokybė. Šie pokyčiai kol kas vyksta lėtai ir daugeliui nepastebimi. Bet ar būtina laukti neginčijamų neigiamų pasekmių?

Darius Stončius

Lietuvos gamtos fondas, tel. 2310700