Vabzdžių pažinimo entuziastų svetainė www.insects.lt paskelbė įdomią publikaciją apie niūriaspalvį auksavabalį – išskirtinės išvaizdos ir gyvenimo būdo vabzdį, kurio išlikimui gyvybiškai svarbūs seni, tręštantys medžiai bei negyva mediena. Straipsnio autoriams maloniai leidus, dalinamės šia publikacija ir su mūsų skaitytojais.

Medžių drevės – daugybės gyvūnų namai. Juose namus susiranda ne tik paukščiai, bet ir miegapelės, šikšnosparniai ir daugybė kitų smulkių gyvūnų. Kalbant apie vabzdžius, dreves dažnai užima bičių ar širšių lizdai. Daug rečiau minimas drevių gyventojas – niūriaspalvis auksavabalis (Osmoderma sp.). Bet pamatyti jį pasiseka ne kiekvienam, kadangi didžiąją savo gyvenimo dalį jis praleidžia lervos stadijoje giliai įsirausęs į ąžuolo ar kito lapuočio trūnėsius, kuriais ir maitinasi. Pamatyti jį galima nebent paskutinėmis jo gyvenimo savaitėmis, kada jis jau būna virtęs gražiu vabalu. Bet jei medžio drevė yra 10-ies metrų aukštyje, dėmesio į šį jos gyventoją niekas neatkreips, jei specialiai neieškos.

Kitas veiksnys, dėl kurio šį vabalą retai pastebime – jo išrankumas. Jam tinka ne bet kokios drevės, o tik tos, kurios yra labai senuose lapuočiuose medžiuose su patrūnijusiu vidumi. Negana to, jis mėgsta tuos medžius, kurių kamieną pasiekia saulė. Todėl miškai, kad ir kokie seni jie būtų, tinka ne visi. Miškas turi būti šviesus, retas. Neapaugęs krūmokšniais ar jaunais medeliais, kurie užtemdo ažuolų kamienus. Dažnai auksavabalio namai būna vieniši parkų ar šalikelių seni ąžuolai ar liepos. Niūriaspalviui auksavabaliui netinka nuvirtę medžiai – nors ir sutrūniję, kamienai privalo būti vertikalūs.

Deja, toks specifinis gyvenimo būdas ir išrankumas rūšies išlikimui nepasitarnauja. Dėl medienos poreikio nedaugeliui medžių pavyksta sulaukti brandaus, seno, drevėto medžio amžiaus. O tie medžiai, kurie tokio jau sulaukę, nėra mylimi. Iš pakelių tokius senus papuvusius medžius išpjauna bijodami, kad nenugriūtų ant mašinų. Parkuose pjauna bijodami, kad neapkrėstų ligomis kitų, sveikų medžių. O dreves „pagydo“ užbetonuodami – taip sunaikindami namus ne tik niūriaspalviui auksavabaliui, bet ir daugybei kitų gyventojų.

Senų medžių išsaugojimu susirūpinta tik neseniai. O niūriaspalviui auksavabaliui yra skiriamas itin didelis dėmesys: ši rūšis įrašyta įTarptautinę raudonąją knygą (IUCN Red List), taip pat į Europos Sąjungos Buveinių Direktyvos 2-ąjį priedą, kuriame pažymėta kaip prioritetinė rūšis. Be abejo, niūriaspalvis auksavabalis įrašytas ir į Lietuvos raudonąją knygą. Toks didelis dėmesys jam skiriamas ne tik dėl to, kad tai labai įdomi ir graži rūšis. Niūriaspalvis auksavabalis yra indikatorinė, skėtinė rūšis. Tai reiškia, kad išsaugoję šį vabalą, išsaugosime ir kitas su senų medžių drevėmis susijusias rūšis: pseudoskorpionus, skruzdes, sprakšius ir kt.

2007 metais nutiko keistas dalykas: Lietuvos raudonojoje knygoje ir kituose Lietuvos informaciniuose leidiniuose ilgai skelbiama rūšis Osmoderma eremita buvo išbraukta iš Lietuvos faunos rūšių sąrašo. Tačiau atsirado nauja Lietuvai rūšis – Osmoderma barnabita. O lietuviškas pavadinimas „niūriaspalvis auksavabalis“ tiesiog ėmė ir „peršoko“ ant naujos rūšies. Taip nutiko po Europos Osmoderma genties filogenetinės analizės, parodančios, jog europinį niūriaspalvį auksavabalį sudaro net 4 rūšys. Kadangi Lietuva patenka į Osmoderma barnabita rūšies paplitimo arealą, manoma, jog visi Lietuvoje registruoti niūriaspalviai auksavabaliai priklauso Osmoderma barnabita rūšiai. Vienos rūšies išskaidymas į keturias neturi jokios įtakos apsaugos statusui: visos keturios rūšys perėmė tą patį apsaugos statusą, koks buvo suteiktas Osmoderma eremita.

Informacija – www.insects.lt . Nuotraukos – Lietuvos gamtos fondo