Leiskime atsikvėpti pereikvotoms žuvų rūšims

2014-01-02

Ir ant šventinio, ir ant kasdieninio stalo turėtų būti tik tų rūšių žuvys, kurioms negresia išnykimas. Siūlome Jums vengti ungurių, tuno, doradų, pangasijų, tilapijų, ryklių, jūros velnių ir tropinių krevečių.

Rinkdamiesi žuvį lemiame kur kas daugiau nei vakarienės meniu – formuojame pasaulines žvejybos tendencijas. Dėl to, kad žuvies ištekliai yra bendri, žvejai nejaučia asmeninės atsakomybės: kiekvienas galvoja, kad yra per menkas ką nors iš esmės pakeisti ir nėra prasmės nustoti žvejoti nykstančias žuvis, nes jas vis vien sugaus kažkas kitas. Žvejybos tendencijas diktuoja produktų paklausa, tad vietoj nykstančių žuvų savo stalui rinkdamiesi tas žuvis, kurių ištekliai gausūs, pamažu skatinsime ir žvejus keisti žvejybos įpročius.

„Žuvies ištekliai yra atsinaujinantys, todėl mes turėtume jiems duoti šansą – leisti kai kurioms žuvų rūšims bent laikinai atsikvėpti, - sako Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Robertas Staponkus. Tikimės, kad po kelerių metų žalios spalvos rekomendacijomis galėsime žymėti vis daugiau žuvų – kas reikš, kad šių žuvų ištekliai yra visiškai atsikūrę.“

Grėsmė išnykti yra iškilusi ilgaamžiams unguriams, kurie gali sulaukti net iki 100 m. amžiaus. Visi unguriai neršia Sargaso jūroje, o lervutės (dėl permatomo kūno vadinamos stikliniais unguriukais), pasinaudodamos Golfo srove, per 3 metus grįžta į Europą. Kasmet Europos krantus pasiekia vis mažiau stiklinių unguriukų. Europinis ungurys yra įrašytas į IUCN Tarptautinę raudonąją knygą, o jam suteikta kategorija atitinka Lietuvos raudonosios knygos I kategoriją, kuriai priskiriami ties išnykimo riba atsidūrę gyvūnai. Prie ungurių nykimo prisidedami pirkdami ir laisvėje sugautą, ir ūkyje užaugintą ungurį – ūkiuose unguriai auginami iš laisvėje sugautų stiklinių unguriukų.

Sparčiai populiarėjanti dorada, oficialiai vadinama auksaspalviu sparu, yra viena pagrindinių Europos žuvininkystės ūkiuose auginamų žuvų. Žuvies auginimas varžose kenkia vietinėms ekosistemoms, o Šiaurės rytų Atlante ar Viduržemio jūroje sugautų doradų, nes jų žvejybos metu sugaunama daug ne tokios vertingos žuvies, kuri išmetama atgal į vandenį ir žūsta.

Atsakingai rinktis reikia ir tuną. Ramia sąžine valgyti galite tik apie tausojančius žvejybos metodus bylojančiu MSC ženklu pažymėtą gelsvauodegį tuną. Rečiau mėgautis patariama ir dryžuoju tunu. Visiškai atsisakyti reikėtų paprastojo tuno, sugauto Viduržemio jūroje ir jam giminingų rūšių – šios žuvys žvejojamos pernelyg intensyviai, joms gresia išnykimas.

Lietuvos gamtos fondo, bendradarbiaujant su Pasaulio gamtos fondu ir Šiaurės ministrų taryba, išleistame atnaujintame vadove atsakingam žuvies ir jūros gėrybių vartotojui „Ką žinote apie žuvį ant jūsų stalo?“ skatinama domėtis maistui perkamos žuvies kilme. Šis leidinys suteiks informacijos, pagal kokius kriterijus rinktis žuvį, kad šios gėrybės dar ilgai nepristigtų mūsų stalui, o pasaulio vandenynai, jūros, ežerai ir upės knibždėtų gyvybės. Vadovą atsakingam žuvies vartotojui, kuris padės Jums prisidėti prie žuvies bei kitų jūros gėrybių išteklių išsaugojimo, galite atsisiųsti čia.

Už parduodamos žuvies, jūros gėrybių ar jų produktų teisingą ženklinimą yra atsakingas pardavėjas – jis privalo suteikti informaciją apie tai, kur žuvis buvo sugauta. Nuo 2002 m. visoje Europos Sąjungoje įsigaliojo reikalavimas ant žuvies ir jūros gėrybių produktų pakuočių nurodyti: a) žuvies rūšį, jos pavadinimą pateikiant ir moksliniu lotynišku termi-nu, ir įprastu vartotojui žinomu pavadinimu; b) informaciją apie žuvies sugavimo vietą – sugauta ežere, jūroje ar vandenyne, kurioje vandens telkinio vietoje; c) kokiu būdu žuvis auginta: tvenkinyje, kitokioje žuvies veisykloje ar ūkiuose. Deja, daugelis pardavėjų nesilaiko šio reikalavimo. Kviečiame visus domėtis ir prašyti pardavėjų pasakyti bei parodyti įrašus, kur žuvis buvo sugauta.

Lietuvos gamtos fondo informacija. Lino Sribikės nuotr.