Baltijos jūros lagūnų gamtinių buveinių kompleksų atkūrimas. LIFE05NAT/D/00152

Baltijos jūros lagūnų gamtinių buveinių kompleksų atkūrimas
Žemėnauda

Pamario polderių žemės ūkio paskirties žemė užima apie 24 tūkst. ha. Čia vyrauja anksčiau sukultūrintos pievos ir ganyklos, o taip pat palyginti nedideli ploteliai ariamos žemės, dažniausiai prie sodybų.

Prieš karą, kol pievos nebuvo nusausintos, smulkūs Rusnės ūkininkai karvių laikė nedaug. Tais laikais daug pievų priklausė Šilutės apylinkių ūkininkams. Rusniškiai taip pat turėjo pievų ir dalį šieno baržomis veždavo parduoti net iki Karaliaučiaus.

Sovietmečiu Rusnės sala tapo stambiu pievų žolininkystės ūkiu. Buvo laikoma 2200 galvijų Tame tarpe 760 karvių. Dar pusę to laikė ūkio darbininkai. Be to per metus buvo gaminama 4000 tonų žolės miltų., pievos buvo persėjamos, tręšiamos ir šienaujamos 3 kartus. Nors buvo labai intensyviai ūkininkaujama žolės trūko.

Polderių teritorijose nuo 1959 m. buvo pradėta kurti mechanizuota žolės miltų gamybos bazė. Kasmet žolės miltų gamyba didėjo. Juos gamino 12 specializuotų ūkių, tam buvo skirta apie 10 tūkst. ha sukultūrintų pievų, pastatyta 17 žolės miltų gamybos įmonių. Per metus buvo pagaminama 35-40 tūkst. t žolės miltų kombinuotų pašarų gamybai. Žolei džiovinti buvo sunaudojama daug energijos ir kuro: 1 t žolės miltų pagaminti reikėdavo apie 400 kg dyzelinio kuro. Tačiau 1964-1970 m. kainomis žolės miltų gamyba buvo rentabili. Vėliau, kylant medžiagų ir energijos kainoms, rentabilumas ėmė mažėti, bet gamyba nemažėjo: iki 1989 m. kasmet buvo pagaminama apie 35 tūkst. t žolės miltų.

Atkūrus nepriklausomybę valstybinis ūkis buvo panaikintas, žlugo žolės miltų pramonė, pievos privatizuotos, atsirado visai nauji rinkos padiktuoti reikalavimai. Galvijų bandos sumažėjo 3-4 kartus. Kartu sumažėjo ir žolės poreikis, dalis pievų buvo apleista. Sumaišties laikotarpiu pasikeitė ir žolynai. Kai pievos buvo pjaunamos 3 kartus, žolynuose vyravo žemaūgės žolės, o sumažinus pjūčių skaičių įsigalėjo aukštaūgės žolės. Visoje Rusnės saloje nebuvo nei vieno ūkininko, kuris būtų melžęs bent 10 karvių, dauguma laikė po 2 – 5 karves. Tačiau žmogaus ūkinė veikla pamaryje ir bendri klimato pokyčiai turėjo neigiamą poveikį Kuršių marių ekosistemai. Nemuno žemupio užliejamos pievos pavasarį tapdavo daugelio žuvų: karšių, kuojų, lydekų, karosų ir kt. svarbiomis nerštavietėmis ir tuo pačiu įtakodavo bendrą marių žuvingumą. Po aukštesnių ir ilgesnių pavasarinių Nemuno potvynių, kai yra užliejami dideli sausumos, tame tarpe ir polderių plotai, mariose randasi gausingos pagrindinių verslinių žuvų generacijos. Vykdant netinkamą polderių eksploatavimą ir apsaugą, ten žūva tiek reproduktoriai, tiek jaunikliai. K. Gaigalo teigimu (1994, 2001), dėl polderių įrengimo lydekų nerštaviečių plotas Nemuno žemupyje sumažėjo apie 50 procentų, karšių ir kitų vertingų žuvų –30 procentų.