Paukščiams išsaugoti iškyla du pagrindiniai uždaviniai: užtikrinti paukščių perėjimo metu ramybę ir paruošti gerą pašarų bazę rudenį bei pavasarį sustojančioms pailsėti laukinėms žąsims.

Svarbiausia yra pievų paukščių išsaugojimo ir pagausinimo problema. Bet tarp žemės ūkio ir aplinkosaugos interesų iškyla principinis prieštaravimas. Pieno galvijams žolinis pašaras turi būti baltymingas, pagamintas iš anksti nupjautos jaunos žolės. Bet anksti pradėti pjauti negalima, nes tuo metu pievose dar pievose peri paukščiai, o paukštukai palieka lizdus tik apie birželio vidurį.

2000 – 2004 metais buvo daromas bandymas, kuriuo buvo ieškoma kompromisinio atsakymo, kada pradėti šienapjūtę ir kiek kartų šienauti, kad žolynas būtų pilnavertis, žolė pakankamai maistinga ir nenukentėtų paukščių populiacijos. Taip pat, kada paskutinį kartą šienauti, kad dar užaugtų jaunos žolės atolas atskrendančioms laukinėms žąsims.

Tyrimas parodė, kad kasmet pradedant šienapjūtę anksti, birželio pirmomis dienomis ir 3 kartus pjaunant žolynas pavargsta ir po žiemos išretėja. Jų vietoje įsigali geltonai žydintys, nuodingi šliaužiantieji vėdrynai. Jei pirmais metais jų buvo 10,3, antrais10,6, trečiais 23,5, ketvirtais net 31%. Tuo tarpu nendrinių dryžučių pastoviai mažėjo: atitinkamai 32,8, 20,4 17,9 10,9%. Daroma išvada, kad netręšiant, dažnai pjaunamo žolyno kokybė labai pablogėja. Tuo tarpu šienapjūtę pradėjus birželio 20 ir pjaunant du kartus žolynas išlieka stabilus ir derlingas. Per tris pjūtis buvo prišienauta 7,0, o per dvi –10,9 t/ha šieno.

Antrąją pjūtį nupjovus 08.10 dar iki žiemos lieka pakankamai laiko atželti vešliam atoliukui, kuris, kaip ir žiemkenčiai, išlieka žalias per žiemą ir yra gera ganykla į šiaurę skrendančioms žąsims pailsėti.

Retų – saugomų paukščių perėjimo vietose (biotopuose) taikoma speciali agrotechnika. Kol paukščiai peri, augina jauniklius ir moko juos skraidyti pievose turi būti ramybė. Tik po to, (dažniausiai po birželio 15), kad žolė nesustabarėtų pievas būtina per 10 dienų nupjauti. Su našia šiuolaikinė technika nesunkiai galima suspėti. Iš tokios gerokai paaugusios žolės pagamintas pašaras gerai tinka neišrankiems mėsiniams galvijams.

Pievų paukščiai labai gražiai sugyvena su ganomais galvijais, ypatingai su mėsiniais. Ir tai suprantama. Pievų paukščiai ieškodami maisto daugiau vaikšto negu skraido. Besiganydami galvijai nuėda žolę, sumina takus ir sudaro sąlygas paukščiams judėti. Iš kitos pusės, galvijai privilioja kraujasiurbius vabzdžius. Be to galvijai palieka išmatas, kuriose veisiasi vabzdžiai. Paukščiai minta vabzdžių lervomis, musėmis, jaunos žolės lapeliais. Taip pat, išmatų kupstuose suka lizdus ir slepiasi nuo priešų. Mažiau reiklūs mėsiniai galvijai žiemą mielai suėda ir kiek pavėluotai nupjautą, truputi peraugusį šieną, todėl jie pievose yra būtini.

Šienaujant pievas, reiktų atminti, kad pievose peri daugybė pievų paukščių, ir šienaujant vasaros pradžioje sunaikinami dar skraidyti nepradėję jaunikliai. Todėl turėtų būti šienaujama ne anksčiau liepos 1 d. bei laikantis tam tikrų metodų, kurie neapsunkins žemdirbio, bet tinkamai naudojami padės išsaugoti mūsų krašto sparnuočius.

Šienavimo darbai buvo atliekami nuo pirmųjų projekto metų. 2005 m. nušienautas plotas siekė 117,5 ha, sekančiais (2006 m.) sumažėjo iki 82,5 ha. 2007 m. metais šienavimo darbai buvo atleikami 84,5 hektaruose, 2008 m. šimto hektarų plote.