Balinis vėžlys ir retieji varliagyviai

Protection of Emys orbicularis and amphibians in the North European lowlands
Buveinių tvarkymas

Vandens telkiniai – tai kone svarbiausia balinių vėžlių buveinė, kadangi didžioji gyvenimo dalis praleidžiama vandenyje. Siekiant užtikrinti šių gyvūnų išsaugojimą, daugiausiai dėmesio yra skiriama kūdrų atkūrimui ir naujų telkinių įrengimui.

Nesvarbu, dėl kokių priežasčių kasite tvenkinį ar kūdrą – žvejybai, gyvuliams girdyti ar kitiems tikslams – jame apsigyvens įvairūs gyvūnai ir augalai. Tvenkiniai, kasami vėžlių apsaugai, taip pat gali būti labai vertingi pievų ir pelkių paukščiams, o gilesniuose tvenkiniuose, skirtuose baliniams vėžliams, apsigyvens įvairios saugotinų bestuburių rūšys. Neretai kūdra ar tvenkinys, žmogaus akiai atrodantis visai neišvaizdus, gali būti labai reikšmingas kraštovaizdžio elementas. Jis gali tapti papildomu maitinimosi ar veisimosi šaltiniu ne vienai saugotinai gyvūnų rūšiai.

Labai svarbu, kokioje vietoje įrengiamas tvenkinys ar kūdra. Atsižvelgiant į vėžlių vystimosi ypatybes, reiktų stengtis, kad bent artimiausi plotai aplink tvenkinį būtų kuo natūralesni. Tikrai gera vieta kūdrai įrengti – pieva ir plotai toliau nuo arimų ir ūkinių pastatų. Tokioje vietoje trąšų į vandenį pateks gerokai mažiau, jis ne taip greitai užžels. Toks tvenkinys bus naudingas ne tik ropliams ir varliagyviams, bet ir kaip galvijų girdyklos.

Dauguma kūdrų kasama neteisingai. Dažniausiai vieta kūdrai pasirenkama lomose ar didesnėse reljefo įdubose, buvusių kūdrų vietose. Tačiau į tokias vietas suteka suteka vanduo iš aplinkinių vietovių, atnešdamas trąšų ar maisto medžiagų, tinkamų kūdros augalams. Nenuostabu, kad laikui bėgant, kūdros ir tvenkiniai apželia augalais. Pakrantėse augantys krūmai ir nendrės yra puiki prieglauda smulkiems paukščiams, tačiau kai augmenija per tanki, ji tampa nereikalinga nei kūdros gyventojams, nei žemės šeimininkams. Įrengus kūdrą aukštumose, joje dėl mažo biogenų kiekio vanduo bus skaidresnis. Aukštumose esančiame vandens telkinyje susikaups krituliai, jeigu kasant nebus pažeistas molingasis sluoksnis, sulaikantis vandenį.

Kūdrą papuoš, o kartu bus naudingi ant pakrantės palikti seni kelmai, medžių stuobriai. Tokiu būdu sukuriamos saulėkaitos vietas baliniams vėžliams. Esant galimybei galima įrengti ne vieną, o keletą telkinių.

Kokios kūdros tinkamiausios baliniams vėžliams?

Paprastai baliniai vėžliai gyvena negiliuose stovinčiuose arba lėtai tekančiuose vandenyse. „Bala“ – taip Dzūkijoje vadinamos laikinai arba visus metus neišdžiūstančios kūdros, telkšančios pamiškėse, laukymėse, miško aikštelėse. Tai žmogaus veiklos mažai paliesti vandens telkiniai, esantys nuošaliau ir nepastebimi atsitiktinių lankytojų. Baliniams vėžliams tinkamiausios tos balos, kuriose gausu į vandenį nukritusių medžių nuovirtų, augmenijos ir dumblo suformuotų seklesnių ir gilesnių vietų, kyšančių virš vandens šakų, sunkiai prieinamų pakrančių. Vėžliai minta bestuburiais ir varliagyviais, kurie gyvena ir slepiasi tarp augalų. Tarp plačialapių švendrų, ajerų, lūgnių ir vandens lelijų lapų, painiuose plūdžių ir plūdenų labirintuose vėžliai suranda maisto bei slėptuvių, jei staiga ištiktų pavojus.

Kūdrose turėtų būti seklių pakrančių, kuriose vandens gylis siektų 10-20 cm. Tai ypač gyvybiškai svarbu pavasarį. Seklumose vanduo įšyla greičiau, todėl pasibaigus žiemos ramybės periodui čia šildosi vėžliai. Šiek tiek apsemtose vietose vėžliai ir susiporuoja. Be to, aukštesnėje vandens temperatūroje greičiau vystosi apvaisintų patelių kiaušiniai. Jie turi suspėti subręsti iki kiaušinių dėjimo laikotarpio, kuris prasideda vasaros pradžioje. Sekliose kūdrų vietose iš pradžių įsikuria iš lizdų išlindę vėžliukai. Visą vasarą šiltesnėse seklumose vėžliukai ne tik greičiau vystosi, bet ir minta bestuburiais bei lervomis, kurių čia būna privisę daug. Kadangi mūsų šalyje vasaros neilgos, gegužės pradžioje išsiritę vėžliukai per itin trumpą laiką privalo paaugti, sutvirtėti ir pasiruošti žiemai.

Dumblingas dugnas – dar vienas vandens telkinio privalumas baliniams vėžliams. Vanduo dumblingu dugnu greičiau sušyla, gyvūnai gali lengviau ir greičiau pasislėpti.

Viena iš būtinų vėžlių gyvenamų kūdrų savybių – pakankamas tinkamų saulėkaitos vietų skaičius. Pavasarį vėžliai šildosi saulės spinduliuose, įsitaisę ant atvirų telkinio vietų: krantų, nuovirtų, žolių kuokštų, krūmų šaknų. Vėžliai – baikštūs gyvūnai, todėl pasirenka tokias vietas, kad bet kurią akimirką galėtų panirti į vandenį. Kol nesužaliavę augalai, vėžliai šildosi ant virš vandens kyšančių medžių, dažniausiai alksnių ar gluosnių, nuovirtų, jų šakų, netgi įsikaria į virš vandens palinkusius krūmus. Gyvūnai pasinaudoja ir vandens augalų sąžalynais. Vėžlius galima pastebėti besišildančius tarp ajerų, meldų, lūgnių.

Žiemoja vėžliai dažniausiai kitose kūdrose. Žiemavietėms pasirenkamos gilesnės vietos, kurios aprūpintos deguonimi. Žiemą vėžliai praleidžia įsikasę į dumblą po krūmų ir medžių, dažniausiai gluosnių, alksnių arba beržų, šaknimis. Kadangi šaknys kvėpuoja ir žiemą, aplink jas susikaupia didesnė deguonies koncentracija nei kitose telkinio vietose. Žiemavietėmis gali tapti viksvomis ir vikšriais apaugę kemsynai, šaltiniuotos vietos, kurių nesukausto žiemos įšalas. Vėžliai itin jautrūs šalčiui – sušalę gyvūnai neišgyventų daugiau nei dvi dienas.

Siekiant išsaugoti neapaugusius augmenija vandens telkinius ir juos supančias pievas, projekto vietovėse įveisiamos mėsinių galvijų bandos. tuo tikslu įsigyti 6 galovėjų veislės gyvuliai, kurie ganomi Natura2000 teritorijose. iš jų 3 telyčios ir 1 bulius ganomi Kuciuliškės herpetologiniame draustinyje, o 2 gyvuliai - Petroškų miške. Galvijai patikėjimo teise perleisti vietiniams ūkininkams, užaugęs prieauglius bus ūkininkų nuosavybė.


Galovėjai yra viena seniausių mėsinių galvijų veislių, išvesta Škotijoje iš vietinių galvijų. Veislė formavosi kalnuotoje drėgno klimato vietovėje, kur nekarštos vasaros ir nešaltos žiemos. Tai beragiai gyvuliai, juodos, dažnai kiek į rudumą spalvos. Galvijų plaukai ilgi, žiemą kartais plaukų ilgis siekia iki 20 cm.

Galovėjus prižiūrėti kur kas lengviau nei pieninius galvijus. Ne veltui galovėjų laikymas priskiriamas ekstensyviai gyvulininkystei ir naudojamas jautrių gamtiniu požiūriu teritorijų priežiūrai. Nuėsdami net ir šiurkščias kitų galvijų nemėgiamas žoles galovėjai palaiko gamtines buveines, tinkamas baliniams vėžliams, varliagyviams.

naujuosiuose namuose pas Rimą Bakšienę Petroškose

Natura2000 teritorijų "tvarkdariai"